Apie masinę lietuvių emigraciją kalbama jau keletą metų. Tautiečiai į svečias šalis vyksta ieškodami geresnio gyvenimo, tiki, kad ten susikraus turtus, gyvens gražiai ir laimingai. Deja, ne visoms viltims lemta išsipildyti. Emigracija neretai sukelia tragiškų pasekmių – merginos pakliūna į prostitucijos liūną, vyrai – į šiuolaikinę darbo vergiją, o kartais žmonės užsienyje tiesiog dingsta, palikdami Lietuvoje laukiančius artimuosius amžinoje nežinioje.
Populiarėja išnaudojimas
Nesėkmingos emigracijos istorijos ir iš jų lobstantys išnaudotojai stebina net tarptautines organizacijas. Neseniai paaiškėjo, kad priverstinis darbas visame pasaulyje išnaudotojams kasmet sukrauna apie 150 milijardų dolerių (379 mlrd. litų). Du trečdaliai šios sumos susikraunama iš prostitucijos, likusi dalis – iš priverstinio darbo įvairiose srityse. Tokie duomenys nustebino net pačius jų rinkėjus – Tarptautinę darbo organizaciją.
Organizacijos atstovai akcentuoja, kad prie tokių skaudžių emigracijos pasekmių dažniausiai atveda išsilavinimo ir įsidarbinimo galimybių stoka bei, žinoma, skurdas. Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė Natalja Kurčinskaja dažnai susiduria su nesėkmingos emigracijos istorijomis.
„Žmogus išvažiuoja nežinodamas nei kalbos, nei įstatymų, nieko. Įsivaizduoja, kad įsidarbins ir užsidirbs daugybę pinigų. Dažniausiai žmogus net nežino tikslių sąlygų, ką ten reikės dirbti ir kiek uždirbs. O tada žmonės dingsta. Būna, kad randami nakvynės namuose ar dar kažkur, būna netekę dokumentų. Taip pat daugėja atvejų, kai darbe žmonės yra išnaudojami. Juos laiko vergovės sąlygomis”, – pasakojo N.Kurčinskaja.
Liūdnos istorijos
Centro direktorė prisiminė ne vieną liūdnai pasibaigusią emigracijos istoriją: „Neseniai gavome iš mūsų partnerių Didžiojoje Britanijoje laišką, kad pasirūpintume jaunu vyru, kuriam vos 21 m. Darbdavys Lietuvoje pasiūlė išvažiuoti padirbėti, rodos, platinti lankstinukus. Jaunuolis atsidūrė gatvėje – be dokumentų, be nieko. Su mumis susisiekė analogiška Didžiosios Britanijos organizacija. Jie įtaria, kad šiuo atveju tai yra prekyba žmonėmis. Vaikinas nori grįžti į Lietuvą, todėl jam dabar ruošiami dokumentai ambasadoje”.
M.Kurčinskaja prisimena ir istoriją, kai į Norvegiją išvažiavo penki jauni vaikinai, kuriuos dar galima pavadinti vaikais, nes metų visiems vos po 18-20. Paskui jie kažkaip atsirado Tailande, kur ėmė plėšti bankus. O tėvai buvo įsitikinę, kad taip negalėjo būti. Tokių atvejų, pasak centro vadovės, yra labai daug. O jų priežastys – patiklumas ir naivumas. N.Kurčinskajos teigimu, prekeiviai žmonėmis pastaruoju metu ieško jaunų ir stiprių vyrukų. Dairosi kaimo vietovėse.
„Yra buvęs atvejis prieš pusmetį – mama paskambinusi skundėsi, kad į jų gyvenvietę atvažiavo romų tautybės vyras, ėmė verbuoti sūnų, nes matė, kad jis yra stiprus. Ir pats vaikinas ėmė galvoti, kad yra stiprus, jaunas, gali dirbti bet kokiomis sąlygomis, nes žadamas labai geras atlyginimas. Taip tokiu būdu buvo surinkti apie 5 žmonės. Kai tas jaunuolis vėliau susisiekė su motina, pranešė, kad buvo atimti jo dokumentai, o jis pats vežiojamas iš vieno fabriko į kitą”, – pasakojo Dingusių žmonių šeimų paramos centro direktorė.
Šiuolaikinė vergovė
N.Kurčinskaja pataria atsargiai žiūrėti į įtartinus skelbimus, pasidomėti įstatymais, mokėti kalbą, kad galėtum susišnekėti, jeigu kažkas atsitiktų. Žmonės turi nebijoti kreiptis į institucijas, neklausyti grasinimų, kad tai padarius patys nukentės.
„Jeigu žmogus nėra pasiruošęs išvažiuoti, jam gerai nesibaigs. Aišku, būna ir gerų atvejų. Išvažiuoja ir šeimomis, vėliau grįžta. Juk taip darydavo ir mūsų protėviai. Bet tikrai reikia žinoti tikslą, turėti profesiją. Reikia žinoti, kad jeigu nori užsienyje uždirbti pinigus, tai reikės juodai arti, o ne koją ant kojos susidėjus sėdėti. Nereikia galvoti, kad užsienyje pinigai krenta iš dangaus”, – sako centro vadovė.
Pasak N.Kurčinskajos, šiais laikais vergovė taip pat egzistuoja, tik kita forma. „Švietimo ir mokslo ministerija bandė įtikinti, kad terminas „prekyba žmonėmis” egzistavo tik senais laikais ir dabar nereikia jo naudoti. Tačiau mes jį naudojame ir naudosime, nes taip yra. Anksčiau žmogus, aišku, buvo prirakinamas grandinėmis ir turėjo dirbti už lėkštę sriubos. Dabar yra šiek tiek kitaip, tačiau dažnai taip pat dirbama tik už lėkštę sriubos”, – sakė su dingusių žmonių šeimomis dirbanti moteris.
Nesėkmingai bandymas emigruoti dažniausiai pasibaigia žmonėms iš pažeidžiamiausių sluoksnių – asocialių šeimų, globos namų ir pan.
„Anksčiau dominavo įtraukimas į prostituciją ar kitokį sekso paslaugų verslą. O dabar dominuoja ypač pigi darbo jėga. Jauni vyrai labai dažnai pakliūna į tokius spąstus. Anksčiau dominavo merginos ir jaunos moterys. O dabar ta statistika kiek leidžiasi žemyn. Nepilnamečiai taip pat pakliūva į šią grupę. Gerai organizuotos grupuotės veža į svečias šalis vagiliauti. Jei vaikas bėga iš namų ar iš globos namų kelis kartus, tai kartais net nekreipiama dėmesio. Niekas nežino, ką jis pabėgęs daro ir kur jis buvo. Jie taip pat sulaukia grasinimų, būna pratinami prie narkotikų, įtraukiami į kontrabandos verslą. Tie vaikai taip pat yra išmokyti, ką sakyti ir kaip elgtis, jeigu bus pagauti. Mūsų policijos pareigūnams labai sunku su jais bendrauti”, – pasakojo N.Kurčinskaja.
Dažniausios kryptys, kuriose dingsta emigrantai – Anglija, Norvegija, Vokietija, Ispanija. Nustatyti tikslią vietą labai sunku, nes dažnai išvažiuoja į vieną šalį, o atsiduria kitoje.
Sudėtinga visiems
VšĮ GEBU, vykdančios socialinį projektą migracijos tema, vadovė ir psichologė Goda Kaniušonytė patikino, kad įvairiausių liūdnų ir nesėkmingų istorijų tenka išgirsti nuolatos.
„Dažniausiai kankinančios problemos – atitolimas nuo šeimos narių, jeigu atsiduriama skirtingose šalyse. Vieni lieka Lietuvoje, kiti išvyksta užsidirbti. Ir prisitaikymas svečioje šalyje yra ganėtinai sudėtingas ir varginantis dalykas. Tai labai sunkūs išgyvenimai ir tam žmogui, kuris išvažiuoja, ir tiems, kurie lieka. Ir negalima pasakyti, kuriems šiuo atveju yra sunkiau”, – sakė G.Kaniušonytė.
Psichologė tikino, kad emigracijos priežastys dažnai yra panašios – tikėjimas, kad kitur galima užsidirbti daugiau, kai kuriais atvejais – negalėjimas užsidirbti Lietuvoje. Vyrauja ekonominės priežastys. Yra ir tokių žmonių, kurie galvoja, kad kitur tiesiog geriau gyventi.
„Prieš išvykstant reikia pirmiausia labai gerai viską apgalvoti, apsvarstyti pliusus ir minusus, apsispręsti, ar tikrai verta išvykti. Jau apsisprendus, reikėtų kuo anksčiau pradėti kalbėtis su artimaisiais, apgalvoti, ar jie važiuos kartu, ar liks Lietuvoje. Jeigu išvykstama su vaikais, reikia labai gerai apgalvoti, kaip bus elgiamasi su jais – kaip jie ten gyvens, ar eis į ugdymo įstaigas. Negalima palikti visko vystytis savaime, kad nuvažiuosim, pažiūrėsim ir tada jau nuspręsim. Viską reikia apgalvoti iš anksto. Svarbiausia išvykstant su vaikais pasidomėti tos šalies vaikų teisių apsaugos politika, kad paskui nekiltų problemų”, – patarė VšĮ GEBU vadovė.
Ji taip pat ragino kuo dažniau palaikyti ryšį su tais, kurie lieka Lietuvoje. Būtina dalytis savo jausmais, išgyvenimais. Dažnai žmonės užsienyje dingsta dėl kankinančio kaltės ar gėdos jausmo, todėl būtina nuolatos palaikyti vieniems kitus, kad netektų bėgti ir slėptis.
Kristina MIŠINIENĖ, „Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” vadovė:
Prekyba žmonėmis šiandien yra tikrai plati sąvoka. Tai žmonės, kurie parduoti į sekso industriją, darbiniam išnaudojimui ar nusikaltimams atlikti.
Dažnai viskas prasideda nuo melagingų darbo pažadų, pasakymų, kad surasi savo ateitį svetimoje šalyje, užsidirbsi, susimokėsi skolas. Juk nepasakysi tiesiogiai, kad štai važiuojame, mes tave išnaudosime, negausi pinigų, būsi mušamas, mes tave uždarysime, niekur negalėsi išeiti.
Nėra vieno atsakymo, kodėl žmonės, net ir girdėdami panašias istorijas, susivilioja. Mes klausiame nukentėjusiųjų, kuriems pavyko išsivaduoti iš tų pinklių. Jie sako, kad buvo girdėję tokių istorijų, tačiau absoliuti dauguma buvo įsitikinusi, kad jie tikrai neturėjo pakliūti į tokius kvailus spąstus. Bet yra ir dalis nukentėjusiųjų, kurie neturi pasirinkimo. Jie yra priversti priimti tuos abejotinus pasiūlymus. Tai dažnai priverčia daryti didžiulės skolos.
Patyrusiems ir išsilavinusiems asmenims tikrai absurdiškai kvaila atrodo važiuoti į šalį, kurios kalbos tu nemoki, nežinai, kur galėtum kreiptis, jeigu tave nuskriaustų, pasirašai sutartį jos neskaitęs ir net nesuprasdamas arba iš viso jokios sutarties nėra. Tačiau realybėje tos situacijos yra kiek kitokios. Pakliūvantieji į šiuos spąstus dažnai dar Lietuvoje priklauso rizikos grupėms. Tai žmonės, kurie jau čia nelabai moka apginti savo teises.
Darbo vergovė visada egzistavo. Tačiau dabar matome epideminę naujos formos bangą – žmonių verbavimas ir išvežimas atlikti nusikaltimų. Kai kuriose šalyse tokie žmonės kai įkliūva, nėra identifikuojami kaip aukos. Jie laikomi nusikaltėliais, yra įkalinami. O organizatoriai parsiveža didžiulius pelnus ir dažniausiai neįkliūva. Visos skriaudos ir bausmė gula ant aukų pečių.
Yra grupė žmonių, kurios jokiomis paskaitomis ar lankstinukais neapsaugosi. Reikia radikalesnių priemonių. Be abejo, prevencija, švietimas, kalbėjimas apie tai duoda rezultatų. Nusikaltimą darantys asmenys bijo pirmiausia viešumo. Nusikaltėliai stengiasi užtikrinti, kad jų aukos nesikreiptų į teisėsaugą. Dažnai nukentėjusiųjų sąmonė yra paveikta. Jie nepasitiki niekuo, bijo kalbėti apie tai, kas su jais atsitiko. Nepasitiki ne tik teisėsauga. Jie vengia ir socialinių tarnybų. Tame nepasitikėjime yra ir dalis tiesos. Ne vienas klausia mūsų, kur mes buvome tada, kai jis buvo paskendęs skolose, kai jį varė iš buto, kai jis neturėjo ką savo vaikams duoti valgyti. Tai gana teisinga. Mes turime būti arti žmonių, atpažinti jų problemas ir laiku suteikti pagalbą. Gal tada būtų galima išvengti daugelio nelaimių.
Eglė Piekienė
Publikuota 2014 m. gegužės 26 d. „Vakaro žinios“
