Mieste yra tokia liūdna vieta, tarsi perkelta iš gūdžių sovietinių laikų – tai Autobusų stotis.
Kiek beplautum įstaigos langus, ši stotis ir jos prieigos yra šalta, sudaužyta vieta, pro kurią „tautos tarnų“ limuzinai regimai niekada neprasuka.
Tačiau čia verda gyvenimas – sutinkame ir vaikų bėglių, suvargę kitataučiai laukia savo darbdavių, jaunutės motinos kažkur keliauja su vaikais ir krepšiais.
Sudaromi sandėriai, grąžinamos skolos, išvažiuojama iš tėvynės.
Įdomu, ar ilgai mūsų plakatai kabos languose?
Sukame galvą, kaip dar galėtume įspėti stoties lankytojus apie galimas grėsmes.
