Pagalbą prekybos žmonėmis aukoms teikiantys Didžiosios Britanijos, Italijos ir Lietuvos atstovai įsitraukė į bendrą projektą, finansuojamą Europos Sąjungos institucijų, rašo „Lietuvos rytas“. Vilniuje lankėsi Europos bendruomenės prieš prekybą žmonėmis (ECAT) vadybininkė Meghan Field ir koordinatorė Bex Keer, taip pat judėjimo „Stabdyk prekybą žmonėmis“ koordinatorė Heather Knight iš Didžiosios Britanijos.
Kaip kilo idėja bendradarbiauti ir kodėl bendram darbui pasiryžo trijų valstybių atstovai?
– Siūlėme projekte dalyvauti įvairioms Europos Sąjungos šalims, susiduriančioms su prekyba žmonėmis. Bet atsiliepė tos, kuriose jau veikia organizacijos, padedančios aukoms. Lietuvoje užmezgėme ryšius su „Lietuvos Caritu“, turinčiu nemažą patirtį, – „Lietuvos rytui“ kalbėjo M.Field.
– Ar turėjo reikšmės tai, kad Anglijoje nemažai lietuvių tampa prekybos žmonėmis aukomis?
– Aukomis tampa ne tik imigrantai, bet ir Didžiosios Britanijos piliečiai. Moterys dažniausiai įtraukiamos teikti lytinių paslaugų, o vyrai tampa darbo, už kurį nesumokama, aukomis.
– Kokia svarbiausia jūsų veiklos užduotis?
– Mes siekiame, kad prekybos žmonėmis aukas išmoktų atpažinti socialiniai darbuotojai, policija ir visuomenė.Neretai aplinkiniai nesuvokia, kad reikia skubios pagalbos, nes nesupranta, kokie požymiai būdingi prekybos žmonėmis aukoms. Visos trys projekte bendradarbiaujančios šalys taiko tą patį darbo modelį – siekiame kuo labiau išplėsti prevencinį darbą, išmokyti nustatyti aukas ir suteikti joms įvairiapusę pagalbą.
– Kiek žmonių mokoma Didžiojoje Britanijoje?
– Mokymuose dalyvauja 64 socialiniai darbuotojai. Italijoje mokomi ir socialiniai darbuotojai, dirbantys su benamiais. Vyksta mokymai ir policininkams, kad aukos nepalaikytų nusikaltimo bendrininku. Lietuva orientuojasi į žmones, dirbančius su jaunuoliais, kurie dažniausiai tampa prekybos žmonėmis aukomis.
– Ar toks bendradarbiavimas padeda greičiau ištirti nusikaltimą?
– „Lietuvos Caritas“ sulaukė aukos skambučio iš Didžiosios Britanijos. Į seksualinę vergiją patekusi mergina nežinojo, į kokį miestą ją išgabeno nusikaltėliai, bet paminėjo, kad pro langą mato kinų restoraną, ir pasakė jo pavadinimą. Projektų vadovė Kristina Mišinienė susisiekė su partneriais mūsų šalyje. Jie sukėlė ant kojų policiją ir detektyvai nustatė, kad butas, kuriame įkalinta lietuvė, yra Šiaurės Londone. Nuo skambučio iki merginos išvadavimo praėjo tik pusantros valandos. Tai stulbinamai trumpas laikas. Tokie atvejai reti, bet, pasirodo, įmanomi.
– Kaip Didžiojoje Britanijoje sekasi bendradarbiauti policijai ir socialiniams darbuotojams?
– Kartą per dvi savaites pareigūnai susitinka su socialiniais darbuotojais ir derina planus. Siekiama nustatyti butus, kuriuose gali būti laikomos prekybos žmonėmis aukos. Labai svarbu, kad į tokias vietas kartu eitų ir policijos pareigūnai, ir socialiniai darbuotojai. Surastos aukos nėra gabenamos į policiją, nes patirtų dar daugiau streso, o apklausiamos specializuotuose centruose jaukioje aplinkoje. Didžiojoje Britanijoje laikomasi nuostatos, kad nukentėjusiems žmonėms reikia suteikti tik tokias paslaugas, kokių jie patys nori. Teiraujamasi, ar auka nori grįžti į savo šalį, ar lankyti kalbos kursus Didžiojoje Britanijoje, ar jai reikia padėti apsigyventi saugioje vietoje.
– Kiek laiko truks bendras projektas ir kuo jis baigsis?
– Numatyta dirbti dvejus metus, o sukauptą patirtį apibendrinti tinklalapyje www.rbkc.gov.uk. Tuo galės pasinaudoti ir tos šalys, kurios nedalyvavo projekte, bet susiduria su tomis pačiomis problemomis.
Audronė Urbonaitė
Publikuota 2014 m. rugsėjo 16 d. http://www.lrytas.lt
