Gyvenimo grimasos
Septyniolikmetė Rima ir aštuoniolikmetė Gintarė (vardai pakeisti) iš pirmo žvilgsnio niekuo nesiskiria nuo kitų savo bendraamžių, tačiau iš tiesų jų gyvenimas panašus į nesibaigiantį košmarą.
Jaunos merginos pragyvenimui užsidirba tenkindamos vyriškių seksualinius poreikius, o prieglobstį randa pas psichikos ligonį, kuris rytais masturbuojasi priešais savo buto langus. Iš mokyklos pabėgusios Rimos ieško policija, o Gintarė svajoja apie kūdikį nuo vedusio vyriškio.
Begalinis šių merginų naivumas ir iškreiptas požiūris į gyvenimą šokiruoja, tačiau tai rūpi, regis, tik Klaipėdos „Caritas“ socialinei darbuotojai Loretai Maikštėnaitei. Buvusio internato, o dabar – I specialiosios mokyklos direktorius Edvardas Butvydas apie savo auklėtines tegali pasakyti, kad merginos yra sutrikusio intelekto ir kuo nors padėti jis esąs bejėgis.
Bijo būti uždaryta
Su Rima ir Gintare susitikome „Caritas“ patalpose. Čia jos ateina susitikti su socialine darbuotoja L. Maikštėnaite, kuri jau apie metus globoja Gintarę ir kiek trumpiau – jos draugę Rimą: padeda merginoms ieškoti darbo, tvarkytis dokumentus, rūpinasi jų sveikata, išklauso ir pataria. „Lietuvos Caritas“ teikia pagalbą prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms.
Rima, nedidelio ūgio septyniolikmetė šviesiais plaukais, kalbėjo nuleidusi akis. Ji atrodė šiek tiek apsvaigusi. „Geriu. Viską: degtinę, alų, sidrą. Šiandien gėriau sidro, nes šventėme draugo gimtadienį. Nelankau mokyklos, manęs ieško policija…“ – šaltai pradėjo pasakoti ji.
Rima sako po vasaros atostogų dar negrįžusi į mokyklą. Bėgdavusi ir anksčiau, tačiau dabar esą viskas kitaip. „Bijau grįžti. Nenoriu, kad mane uždarytų į durnyną„, – sako mergina. Rima prisipažįsta mokyklos direktoriaus pavaduotojai siuntinėjanti bjaurias žinutes, nes „ji per daug aiškina“. „Nenoriu ir neinu į pamokas. Neuždraus. Gyvenu savo gyvenimą.“
Nesusimąstai, kad galbūt mokykloje jaudinasi dėl tavęs?
Kas čia jaudinsis dėl našlaičių… Jiems svarbiausia tave apšmeižti, ir viskas.
Tavo tėvai mirę?
Ne, bet motina mane paliko dar visai mažą. Net neprisimenu, kaip patekau į vaikų namus. Buvau gal septynerių. Šeimoje buvome devyni vaikai, kiti yra įvaikinti arba jau dirba, o vienas brolis gydosi psichiatrinėje. Buvau pasiutusi, todėl vėliau mane perkėlė į internatą. Ilgą laiką net nežinojau, kaip mano motina atrodo. Kai pirmą kartą ją pamačiau, man buvo penkiolika. Ji gal ir norėtų bendrauti, bet aš – tikrai ne. Mano mama benamė, geria, visus autobusų vairuotojus „kabina“…
O kur tavo tėtis?
Tėvo nesu mačiusi. Norėčiau jį susirasti, galbūt kreipsiuosi pagalbos į televiziją. Nieko apie jį nežinau…
Kur tu dabar gyveni?
Pas tokį draugą, jam 44 metai. Susipažinome su juo prie psichiatrinės ligoninės Bangų gatvėje. Paprašėme cigarečių, jis davė ir pasiūlė pagalbą – išsimaudyti, apsistoti.
Rima apie paslaptingąjį „draugą“ pasakoja šykščiai. Atskleidžia tik tiek, kad jis serga psichikos liga, buvo vedęs, bet žmona esą mirusi. Gyvena vieno kambario su holu bute.
Rima neprisipažino ir to, kad verčiasi prostitucija. Apie tai paklausus, purtė galvą, tikino turinti draugą. „Jam 28-eri, mes gražiai draugaujame. Norėčiau sukurti šeimą, auginti vaikus…“
Buvo išprievartauta
Gintarė, šiemet vis dėlto baigusi mokyklą, buvo atviresnė.
Merginų istorijos – labai panašios. Gintarė taip pat augo vaikų namuose, tėvai paliko ją dar visai mažytę. Buvo sunkus vaikas, ne kartą bėgo iš mokyklos ir vėl grįždavo.
„Nenoriu mokytis, – sako abejingai. – Mokyklą baigiau, nes labai norėjau įrodyti vienai mokytojai, kad aš tai galiu. Ji man kaip mama, mes ir dabar bendraujame.
O šiaip man svarbu, kad būtų iš ko pragyventi, ir viskas. Bandžiau ieškoti darbo, bet nesisekė. Reikia pripažinti, kad aš nieko nemoku, nebent indus galėčiau plauti. Užsiregistravau Darbo biržoje, eisiu į virėjų kursus.“
Gintarė atvirauja, kad visai neseniai ji dar miegodavusi su vyrais už pinigus. Prekiauti savo kūnu pradėjusi dar būdama nepilnametė. „Mokykloje man buvo labai sunku. Vaikai mane mušdavo, o kartą mokykloje buvau išprievartauta, bet niekas manimi netikėjo, sakė, kad pati sutikau. Man buvo gal keturiolika, gal penkiolika. Tai padarė kitas mokinys, dabar jis, kiek žinau, sėdi kalėjime ar kolonijoje. Nuo tada ėmiau užsiiminėti prostitucija. Nežinau, kas man atsitiko…“ – pasakojo smulkutė, nedidelio ūgio mergina.
Kur tu ieškodavai klientų?
Vakarais sausio 15-osios gatvėje stabdydavau mašinas ir klausdavau: „Gal nori pasimylėti?“ Sustodavo vaikinai, vyresni vyrai. Kiti sumokėdavo daugiau nei prašydavau – daugiausiai esu uždirbusi 200 litų. Kiti duodavo 100, 50 litų arba dar mažiau, o treti iš viso apgaudavo. Vienas toks mane sumušė ir vos nuogos nepaleido…
Tačiau jau kuris laikas šito nebedarau, nes esu įsimylėjusi.
Turi draugą?
Virgis (vardas pakeistas) – mano buvęs klientas. Suprantu, kad aš jam kaip pramoga, bet man jis labai geras. Įsimylėjau, prisirišau prie jo. Nežinau, kuo jis užsiima, kur dirba, neklausinėju. Žinau tik tiek, kad su manimi apgaudinėja savo žmoną. Be to, jis turi vaiką – vienerių metų dukrą.
Dažnai susitinkate?
Visaip būna: kartais atvažiuoja kartą per dvi savaites, kartais per savaitę pasirodo net kelis kartus. Praleidžiame kartu net po keletą valandų. Jis man moka, nors aš ir nenoriu iš jo imti pinigų… Man nereikia. Bet gal jam tai tiesiog malonu. Nelaikau Virgio klientu, jis – draugas. Norėčiau nuo jo vaiko… Kadangi mėgstu rašyti laiškus, parašiau jam apie tai. Bet jis paaiškino, kad tai neįmanoma, kad dėl manęs nepaliks šeimos.
Kas tas vyriškis, pas kurį jūs su Rima gyvenate?
Jis pažinojo mano mamą, todėl sakė ir sutikęs mane priglausti. Kartais ateina pernakvoti ir Rima.
Jis serga, yra toks kaip ir „dauniukas“. Kadaise ilgai gulėjo ligoninėje, nes buvo padaręs baisių dalykų… Man net šlykštu pasakoti, – prityla Gintarė. – Kiek žinau, jis buvo apkaltintas pedofilija. Ateidavo į darželį ir prie vaikų masturbuodavosi… Ir dabar jis atsikėlęs iš ryto atsistoja prie lango ir tai daro. Netgi pabarškina į langą, kad praeinančios moterys jį pamatytų. Lenda ir prie mūsų su Rima, sako: „Gal einam?..“
Kai labai reikėdavo pinigų, miegodavau su juo, nors buvo labai šlykštu. Sumokėdavo 50, 30 litų, o po to ir visai nieko. Ir dabar mėgina įsiversti į lovą, bet tegu tik pasvajoja. Būna, pabandau įgelti jam: sakau, kaip tu galėjai gulėti su manimi, juk buvau dar nepilnametė. O jis atsako, kad net ir su vaiku galėtų…
Labai noriu iš jo išeiti, bet neturiu kur. Moku jam už nuomą po 50 litų per mėnesį. Gyvename viename kambaryje, bet miegam skirtingose lovose. Iš proto gali išeiti, kai naktimis jis kalba savo keistus poterius, meldžiasi neaiškiems dievams… Bet dabar neturiu kur eiti. Aš Rimai tik sakau, kad man ten gerai. O iš tikrųjų labai noriu išeiti…
Gintarė tvirtina, kad Rima ir dabar neatsisako pasimylėti su šiuo vyriškiu už pinigus. „Ji miega ir su tokiais senukais, turi klientų taksistų, kurie stovi prie parduotuvės. Ieško klientų gatvėje, kaip ir aš anksčiau“, – apie draugę pasakojo Gintarė.
Ar nebandei susirasti savo tėvus, prašyti giminaičių pagalbos?
Mama mirė prieš penkerius metus, o tėvas manęs neapkenčia, kartą net mėgino nužudyti. Atsivežė mane prie karjerų ir pasakė: „Nusirenk ir skandinkis“. Bet tąkart tik primušė, sakė pasigailėjęs manęs, nes myli. Su giminaičiais nebendrauju, neturiu į ką kreiptis pagalbos, mokykloje manęs irgi niekas nelaukia, nebent mano mylima mokytoja. Baigei mokyklą – ir eik kur nori, daryk ką nori. Jie su tokiais kaip aš paprasčiausiai nesusitvarko.
Nerūpi niekam
„Juk turi būti kokia nors sistema, kaip šias merginas suvaldyti, apsaugoti. Jei jos pačios to negali, kas nors juk turėtų jomis pasirūpinti“, – sako socialinė darbuotoja L. Maikštėnaitė.
Mokykloje, anot L. Maikštėnaitės, šioms merginoms nebuvo įskiepytos tikrosios moralinės vertybės, todėl dabar jos nepritampa visuomenėje ir vis giliau grimzta prostitucijos ir alkoholio liūne, o norinčiųjų ištiesti pagalbos ranką – nėra.
„Jos labai naivios, pasakyk švelnesnį žodį, padovanok kokį daiktelį – padarys dėl tavęs viską. Stebiuosi, kai sako man, kad tie vyrai, su kuriais miega, joms yra geri. Geri, nes paskambina, pamyli, duoda 10 litų… Klausiu, ar naudojasi prezervatyvais. Pasirodo, ne. Gydytojai rado visą puokštę lytiškai plintančių ligų. Galima įsivaizduoti, kaip, vyrams parnešus ligą, reaguos tų taksistų, kurie perka jas kaip prekę, žmonos“, – kalbėjo L. Maikštėnaitė.
„Nežinau, kas gali padėti“
Tuo metu I specialiosios mokyklos direktorius E. Butvydas įsitikinęs, kad mokykla daro viską, ką tik gali padaryti dėl savo auklėtinių.
Šiuo metu čia mokosi 120 moksleivių, turinčių žymų arba vidutinį intelekto sutrikimą. Anot E. Butvydo, rimtų psichikos problemų turi ir mūsų aprašytosios Rima ir Gintarė. Iš to esančios ir visos bėdos. Šias merginas mokyklos vadovas vadina „nepataisomomis“.
Direktoriau, ar domitės, kaip gyvena buvę jūsų auklėtiniai?
Žinoma, domimės. Metus laiko nuo mokyklos baigimo. Mokiniai turi atvykti, pranešti, kur gyvena, kur įstojo…
O vėliau?
O po to jau nebeaišku. Gal socialiniai darbuotojai, dienos centrai jais rūpinasi?
Kodėl kai kurie jūsų auklėtiniai bėga iš mokyklos?
Yra tokių, kurių neįmanoma sulaikyti. Gali nebent uždaryti, bet juk mokykla – ne kalėjimas. Nieko nepadarysi, jei žmogui geriau parūkyti nei pavalgyti, o už namus geriau šilumos mazgas.
Paklaustas, kuo galėtų padėti Rimai ir Gintarei, E. Butvydas sakė: „Nežinau, kas čia galėtų padėti. Mokykla nėra prievartos įstaiga…“ – kratosi atsakomybės direktorius.
Autorius: Giedrė PETKEVIČIŪTĖ
Dėmesio!
Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją. Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Publikuota: 2006m. spalio 02d., http://www.ve.lt/naujienos/lietuva/lietuvos-naujienos/internato-aukletines-grimzta-prostitucijos-liune-/
