Už menkus nusižengimus į socializacijos centrą patekusius paauglius terorizuoja bendraamžiai, jau turintys kriminalinės patirties. Auklėtojai, dirbantys ir už atostogaujančius kolegas, neįstengia užkirsti kelio nusikaltimams, rašo „Lietuvos rytas“.
Ramus Kučgalio kaimas Biržų rajone labiau primena poilsio kampelį nei nusikaltimo vietą. Tačiau būtent čia esančiame vaikų socializacijos centre „Širvėna“ paaugliai vertė silpnesnius bendraamžius prievarta užsiimti oraliniu seksu ir dar tai filmavo. Vienas iš dviejų nukentėjusių vaikinų po tyčiojimosi atsidūrė psichiatrijos ligoninėje ir buvo gydomas pusę metų. Paauglys lytinę prievartą jau buvo patyręs ankstesnėje ugdymo įstaigoje, o perkeltas į Kučgalį buvo dar kartą traumuotas. Antrasis išgyveno didelį šoką, bet labai bijojo skųstis, kad nebūtų sumuštas. Žeminantį prievartos aktą tyrė Panevėžio apygardos prokuratūros Pirmasis baudžiamojo persekiojimo skyrius. Byla jau perduota teismui.
Ėmė terorizuoti senbuvius
Kaltinamasis Benas (vardas pakeistas) nusikaltimą organizavo pernai vasarą būdamas 16 metų. Į vaikų socializacijos centrą „Širvėna“ jis atvyko iš Vilniaus ir netrukus ėmė terorizuoti lėtesnius senbuvius. Liepos pabaigoje paauglys privertė du paauglius viešai užsiimti oraliniu seksu stebint keliems socializacijos centro auklėtiniams. Aukas, bandžiusias pasipriešinti, buvo grasinama sumušti ir paviešinti vaizdo įrašą socialiniuose tinkluose. Prieš tai iš abiejų vaikinų buvo atiminėjami pinigai. Nukentėjusius paauglius Benas vertė pačius filmuoti, kaip jie įgąsdinti atlieka tai, ką jis jiems nurodo. Prievartavimas vyko gyvenamojo korpuso kambaryje, kur stovi kompiuteriai, o vėliau duše.
Bando tapti lyderiais
Socializacijos centre ugdomi, auklėjami ir gydomi nusikaltę sutrikusio elgesio paaugliai nuo 14 iki 17 metų, tačiau jų nusižengimai skiriasi. „Vieni pas mus apgyvendinami dėl to, kad nelankė mokyklos ir bėgo iš namų, o kiti patenka teismo sprendimu – jau įgiję gerokai rimtesnės kriminalinės patirties. Tai didelė problema. Nors taisyklės reikalauja, kad kriminaline patirtimi auklėtiniai neturi teisės dalintis, labiau patyrę ja net didžiuojasi ir bando išsikovoti lyderių pozicijas“, – kalbėjo vaikų socializacijos centro „Širvėna“ Neformaliojo švietimo ir pagalbos skyriaus vedėja Ona Šleivienė. Šiuo metu iš centre gyvenančių 24 auklėtinių net 11 yra atvykę teismų sprendimu. Likusieji pateko čia už menkesnius nusižengimus – valkatavimą, parduotuvėje nugvelbtą maistą. Ir nusikaltėliui, ir aukoms būdingi elgesio ir emocijų sutrikimai, tačiau jų galimybės pasipriešinti prievartai labai skirtingos.
Lėtesni vaikai kenčia
Kai į socializacijos centrą atvyko Benas, pedagogai iškart atkreipė dėmesį, kad jis siekia būti dėmesio centre, pretenduoja tapti lyderiu, linkęs skriausti kitus auklėtinius ir jiems diktuoti. Jis jautėsi gerokai pranašesnis prieš kitus paauglius, nes atvyko iš didmiesčio, ne sykį bėgo iš namų, augo socialinių įgūdžių neturinčioje šeimoje, gatvėje bendravo su įtartinais asmenimis.
Daug darbuotojų atostogavo
Apie Beno įvykdytą nusikaltimą prieš bendraamžius „Lietuvos rytas“ kalbėjosi su Kučgalyje įsikūrusio vaikų socializacijos centro „Širvėna“ direktore Laima Valančiene. – Jūsų centre apgyvendinami nusikaltę sutrikusio elgesio ir nestabilių emocijų vaikai bei paaugliai, bet jų nusižengimai labai skirtingi – nuo pabėgimo iš namų iki kriminalinių nusikaltimų.Ar naujokams sudarytos specialios grupės, kad jie galėtų apsiprasti naujoje vietoje patirdami kuo mažiau streso? – Ne, adaptacinių grupių nėra, nes joms nėra numatyta lėšų. Tačiau tokios grupės, kuriose naujokai, patekę į naują aplinką, galėtų apsiprasti ir nebūtų iškart įstumti į jau susiformavusį kolektyvą, labai reikalingos. Jose turėtų gyventi ne daugiau kaip penki vaikai, dirbti psichologas, auklėtojas ir socialiniai darbuotojai. Nepilnametis mažesnėje grupėje turėtų praleisti bent tris mėnesius. – Kodėl centro patalpose du paaugliai patyrė prievartą? – To nebūtų atsitikę mokslo metais. Nusikaltimas įvykdytas per vasaros atostogas, liepos pabaigoje, kai dauguma pedagogų atostogavo. Socializacijos centre buvo likę tik šeši vaikai, o beveik per dvi savaites jų netikėtai padaugėjo net iki 15. Tuo metu, kai įvykdytas šis smurtas, du darbuotojai buvo priversti dirbti su dvigubai daugiau vaikų, negu leidžia normos. Aš tuo metu irgi atostogavau. Kai pedagogai išeina atostogauti, nėra skiriama lėšų pasamdyti kitus. Privalome išsiversti su tais pinigais, kurie skirti. Dalis auklėtinių vasarą irgi grįžta į šeimas, kiti išvyksta į vaikų namus. Tačiau nutiko taip, kad išvažiavę auklėtiniai nesilaikė elgesio taisyklių ir vienas po kito buvo parsiųsti atgal į socializacijos centrą. Jų padaugėjo staiga, ir niekas negalėjo iš anksto žinoti, kad tai nutiks būtent tada, kai dauguma mokytojų atostogauja. Po šio įvykio esu apsisprendusi daugiau nebesilaikyti nurodytos finansinės drausmės, o imti kreditą ir samdyti papildomų žmonių per nuolatinių darbuotojų atostogas. Daugiau nebenoriu rizikuoti vaikų sąskaita. Tačiau kai taip pasielgsiu, gali nutikti, kad gruodžio mėnesį nebus iš ko mokėti atlyginimų. – Kiek vaikų grupėje būna mokslo metais? – Kai vyksta pamokos, centre gyvena ir mokosi 24 vaikai. Grupėse yra po aštuonis vaikus, su jais dirba po tris pedagogus. Naktį su jais pasilieka dvi naktinės budėtojos ir sargas – po vieną žmogų kiekvienoje grupėje. Personalas pajėgia kontroliuoti, ką veikia auklėtiniai. – Ar paauglius nusikaltimo dieną prižiūrėjo moterys? Gal jos nesugebėjo jų suvaldyti? – Ne, dirbo du vyrai – auklėtojas ir budėtojas, kuris saugo centrą. Buvo graži vasaros diena, švietė saulė.Pusė paauglių prašėsi išleidžiami į lauką žaisti krepšinio, o kiti norėjo likti prie kompiuterių. Vaikai nė minutės nepaliekami vieni: taisyklės reikalauja, kad jie visi kartu būtų su pedagogu toje pačioje vietoje. Tačiau nėra paprasta gražią vasaros dieną neleisti jiems išeiti iš patalpų arba visus, net ir nenorinčius, versti žaisti krepšinį. Kontingentas – dirglūs, pažeistos psichikos vaikai. Visada protingiau ne naudoti prievartą, o bandyti atsižvelgti į auklėtinių norus, jeigu jie nėra nelogiški ir nekelia grėsmės jiems patiems ar aplinkiniams. Sargas su norinčiais žaisti krepšinį išėjo į lauką, o auklėtojas su kita vaikų grupe liko pastato viduje. Berniukai sėdėjo prie kompiuterių. Vaizdo įraše matyti, kaip auklėtojas užeina į kompiuterių klasę, paskui – į savo kambarį. Smurtas prieš du paauglius įvyko labai greitai. Tai pirmas sunkus nusikaltimas mūsų socializacijos centre, anksčiau nieko panašaus nėra buvę.
Nusikaltimo nedangstė
– Kaip sužinojote apie prievartą ir ko ėmėtės? – Nelaimė įvyko ketvirtadienį. Vienas nukentėjusių paauglių tik kitą dieną apie įvykį papasakojo mane pavadavusiai laikinai direktoriaus pareigas einančiai Violetai Davidonytei. Pedagogė iškart paskambino man, pranešė Biržų vaiko teisių apsaugos skyriui, policijai ir kitoms įstaigoms. Mes neslėpėme ir nedangstėme nusikaltimo, nors neretai būtent taip elgiasi kitos ugdymo įstaigos, siekdamos apsaugoti savo reputaciją. Ikiteisminio tyrimo metu paaiškėjo, kad mūsų centre nuo Beno nukentėjęs paauglys jau buvo patyręs lytinį priekabiavimą kitoje ugdymo įstaigoje, bet apie tai jo dokumentuose nebuvo nė žodžio. Neįrašyti tokios svarbios informacijos apie psichikos problemų ir elgesio sutrikimų turintį auklėtinį nėra gerai. Mes taip nedarome ir esame pasirengę atsakyti už tai, kas įvyko. – Tačiau jūsų įstaiga kaltinama tuo, kad du nukentėję vaikai nebuvo iš karto perkelti kitur ir visą savaitgalį gyveno tose pačiose patalpose su smurtautojais. – Netiesa. Vienas nukentėjusių paauglių pats pasiprašė į nusiraminimo kambarį, nes bijojo, kad smurtautojai jį primuš. Jis buvo iškart apgyvendintas atskirame kambaryje, kai prisipažino personalui, kas jam nutiko. – Kas yra nusiraminimo kambarys? Ar tai bausmės vieta? – Kai vaikas tampa dirglus ir dėl kokių nors priežasčių pavojingas sau ar aplinkiniams, jis atskiriamas nuo kitų, kad galėtų pabūti vienas ir nurimti. Perkelti nuskriaustus berniukus į kitą įstaigą nebuvo įmanoma, nes tam reikia teismo sprendimo. Dabar Švietimo ir mokslo ministerija svarsto galimybę keisti įstatus, kad taip pasielgti būtų galima iškart po incidento. Vos sužinoję apie įvykį ieškojome atostogaujančių darbuotojų ir per savaitgalį subūrėme žmones, kad pirmadienį jau galėtų pradėti veikti dar viena grupė. Paaugliai buvo padalinti į dvi grupes ir išskirstyti. – Kokie yra nukentėję auklėtiniai? – Vienam nukentėjusių paauglių nustatytas lengvas protinis atsilikimas, jį ištinka agresijos priepuoliai, jis turi nuolat vartoti medikamentus. Jo motina bijo vaiko agresyvumo ir stengiasi, kad, pasibaigus buvimo laikui vienoje ugdymo įstaigoje, sūnus kuo greičiau būtų perkeltas į kitą. Kitas berniukas iš ugdymo įstaigos, kurioje gyveno anksčiau, nuolat bėgdavo. Mūsų socializacijos centre jis vagiliavo. Sykį viena darbuotoja aptiko paauglį savo kabinete po stalu, kai jis bandė iš jos rankinės nugvelbti pinigus.Motina sūnų lankė, duodavo pinigų. Abiem nukentėjusiems būdingi elgesio sutrikimai. – Koks pedagogas tuo metu budėjo? – Jis turi pedagoginės patirties, yra protingas, draugiškas ir gerai sutaria su vaikais. Jis paauglių nemuštruoja, jais pasitiki. Visi be išimties auklėtiniai jį gerbia. Kai vyksta koks nors renginys, paaugliai varžyte varžosi, kad jų grupei vadovautų Gediminas, nes šį mokytoją labai vertina. Pavyzdžiui, per vieną sporto renginį paaugliai vieni per kitus šaukė: „Duokite mums Gediminą ir mes laimėsime!“. Manau, jog nelaimė įvyko, nes pedagogas pernelyg pasitikėjo savo auklėtiniais ir net nepagalvojo, kad jie galėtų taip pasielgti. Tai pirmas sunkus nusikaltimas, įvykdytas mūsų socializacijos centre.
Mokytojui darbas brangus
Tą lemtingą 2013 metų liepos 25 dieną, kai iš dviejų auklėtinių tyčiojosi vilnietis Benas, dirbo auklėtojas Gediminas Striška. Pedagogas viliasi, kad jam bus leista toliau dirbti šį darbą, nes vyrui jo profesija yra brangi. – Jums prižiūrint auklėtinius įvykdytas nusikaltimas. – Esu kaltas, jog pernelyg pasitikėjau auklėtiniais ir pažeidžiau taisyklę, kad visi vaikai tuo pat metu turėtų būti vienoje vietoje kartu su pedagogu. Tačiau jų grupėje buvo dvigubai daugiau, nei nurodyta įstatuose, o personalo per mažai, kad visus būtų įmanoma stebėti. Neneigiu savo kaltės ir jokiu būdu nebandau išsisukinėti, tačiau tas skaudus įvykis nėra vien mano neapsižiūrėjimas. Negalima tame pačiame centre apgyvendinti kriminalinę patirtį turinčių paauglių ir nedidelių nusižengimų padariusių vaikų, – kalbėjo G.Striška. – Ar gerai žinojote apie nusikaltusio Beno būdą? – Jis mūsų centre gyveno kelis mėnesius. Buvo linksmas, galantiškas su merginomis, kai vaikinai susitikdavo su jomis per renginius. Tačiau jutau, kad yra pažeidžiamas. Gali būti, kad iš jo buvo tyčiojamasi aplinkoje, kur jis gyveno anksčiau. Nevisavertiškumo kompleksą jis mėgino slopinti būdamas agresyvus su kitais. Šioje mokykloje susirenka labai skirtingi paaugliai, jų elgesys nėra lengvai nuspėjamas.
Eilėraščiai – apie vienatvę
Vaikščiodama po vaikų socializacijos centro „Širvėna“ klases ant vieno stalo pamačiau atverstą sąsiuvinį. Ten buvo užrašyta eiliuota miniatiūra, prasidedanti šiais žodžiais: „Žiūriu aš vienišas per Kučgalio langą, /kaip kiti vieniši žmonės spjaudo į langus, /kaip kiti vieniši žmonės įkala redbull, /bet nuo šito netampa lengviau.“ Eilėraštyje yra ir pora keiksmažodžių, bet liūdesio gerokai daugiau.
Reikėtų daugiau įvairios veiklosEdita Tamošiūnaitė
Švietimo ir mokslo viceministrė „Vaikų socializacijos centruose būtina įrengti geresnę ikiprofesinio mokymo bazę, kurioje mokiniai galėtų įgyti įvairių profesijų pradmenų. Centrai turėtų pasiūlyti ir įvairesnių priemonių vaikų užimtumui organizuoti, pavyzdžiui, sporto, meno, techninių. Reikėtų modernizuoti ir pačius pastatus, labiau juos pritaikyti šių mokyklų mokinių poreikiams, sukurti jaukesnę aplinką. Jau numatyta skirstyti vaikų socializacijos centrus pagal specialius vaikų ugdymo poreikius. Tai leistų sudaryti mokiniams geresnes sąlygas mokytis ir grįžti į visuomenę, nes būtų teikiamas labiausiai jų poreikius atitinkantis ugdymas, įvairi užimtumo veikla. Atsižvelgiant į centro specializaciją būtų stiprinama ir juose dirbančio personalo kompetencija.“
Ligotam paaugliui reikėjo saugios vietosJolita Zaborskienė
„Lietuvos Caritas“ darbuotoja „Po įvykio „Širvėnos“ vaikų socializacijos centre teikėme pagalbą vienam nukentėjusių paauglių ir jo motinai. Nukentėjusysis turėjo psichikos ir elgesio sutrikimų dar prieš atvykdamas į centrą. Jam reikėjo terapijos, psichologų pagalbos, o valstybė neturi kur dėti tokių ligonių ir apgyvendina aplinkoje, kurioje gyvena linkę nusikalsti, smurtaujantys paaugliai. Ligotam vaikui padaryta meškos paslauga: jam reikėjo saugios vietos, kurioje specialistai rūpintųsi jo emocijomis, psichikos sveikata ir kur su juo būtų dirbama, o įvyko atvirkščiai. Smurtas jo atžvilgiu dar labiau padidino pažeidžiamumą, ir paauglys atsidūrė psichiatrijos ligoninėje. Sąlygos nusikalsti „Širvėnos“ socializacijos centre atsirado todėl, kad tokie centrai nėra specializuoti. Į juos nukreipiami ligoniai vaikai ir paaugliai, turintys psichikos negalią, neretai yra iš kaimo vietovių, lėti, nesugebantys apsiginti. O kartu su jais apgyvendinami kriminalinę patirtį turintys paaugliai iš didmiesčių. Sutrikusio intelekto vaikai, nepadarę jokių rimtų nusikaltimų, ten tampa nesaugūs. Panašiai apie socializacijos centrus pasakoja ir merginos iš Panevėžio regiono, kurioms buvo paskirta priežiūra už mokyklos nelankymą, bėgimą iš namų. Jos irgi patyrė patyčių ir smurto iš merginų, kurios turėjo didesnę kriminalinę patirtį ir buvo linkusios įsitvirtinti ir dominuoti pačios tapdamos skriaudėjomis.“
Kodėl nestebėjo vaizdo įrašų? Ignas Raila
Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras „Į vaikų socializacijos centrą „Širvėna“ iš didelio miesto patekęs dominuoti linkęs paauglys per labai trumpą laiką sugebėjo suburti kitus auklėtinius, o pedagogai nebuvo pasirengę suvaldyti tą situaciją. Tiriant nusikaltimą paaiškėjo, kad niekas iš personalo nesekė vaizdo kontrolės įrašų ir nereagavo į juos tuo metu, kai veiksmas vyko. Jeigu auklėtojai mato, kad paaugliai susibūrė į grupę, susistumdė ir kažkas vyksta, jie privalo imtis priemonių iš karto, o ne po savaitės peržiūrėti įrašą. Nupirkta brangi aparatūra, bet pagal paskirtį nenaudojama. Per tyrimą paaiškėjo, kad „Širvėnos“ socializacijos centras pasirengęs dirbti su negalią turinčiais vaikais, bet ne su tais, kurie jau įgiję kriminalinės patirties. Psichikos negalią turintys vaikai turi būti apgyvendinami atskirai. Mūsų visuomenėje dar negalioja nuostata atjausti silpnesnį, jam padėti. Socializacijos centro darbuotojai kreipėsi į kitas tarnybas ir policiją tik tada, kai buvo įvykdytas rimtas nusikaltimas. Tačiau kodėl nebuvo pranešta anksčiau, kai dingo darbuotojos pinigai arba kai jie būdavo atiminėjami iš auklėtinių?“
Audronė Urbonaitė
Publikuota 2014 m. birželio 08 d. www.lrytas.lt
