Auklės darbo pasiūlymu susiviliojusią 20-metę Liną iš Lietuvos Airijoje pasitiko moteris, kuri lietuviškai prisistatė esanti vaikučio mama, ir du indų tautybės vyrai.
„Jie mane nuvežė į dviaukštį namą, tačiau vaiko nesigirdėjo. Paklausiau, kur jis yra, o moteris paaiškino, kad pas drauges“, – sakė klaipėdietė. Kitą dieną ji su tais pačiais žmonėmis vyko tvarkyti dokumentų: „Ačiū Dievui, kalbu angliškai, todėl supratau, kas vyksta. Jie sakė, kad dirbti galėsiu tik sutvarkiusi reikiamus dokumentus. Tuomet jų žodžiais patikėjau – naujas šalis, matyt ir įstatymai kitokie“, – prisiminė Lina. Porą savaičių po to buvo laikoma kambaryje. Namo savininkai indai leisdavo išeiti, bet labai nenoriai, patarė nenutolti nuo namų. Galiausiai, dokumentai buvo sutvarkyti, bet mergina vis negalėjo pradėti dirbti. Taip ir nepamatė vaiko, negavo žadėtų pinigų. „Supykusi nuėjau pas moterį ir pareikalavau konkrečiai pasakyti, kada pradėsiu dirbti ir gausiu nors kažkiek uždarbio. Ji pasikvietė vieną iš indų, kuris papasakojo, kad čia atvykau ne dirbti,o ištekėti už indų tautybės vyro ir kad jie neišleis manęs, kol to nepadarysiu“, – pasakojo Lina.
Jos žodžiais, buvo apšalusi, iš pykčio nežinojo kur dėtis. Reikalavo grąžinti ją į Lietuvą. Tuoktis kategoriškai atsisakė. „Tačiau jie man pradėjo grasinti ir aiškinti, kad jeigu ieškosiu pagalbos, kreipsiuosi į policiją ar mėginsiu bėgti, nukentės mano mama, padarys taip kad aš Airijoje negalėčiau dirbti, net užsiminė apie pasikėsinimą į mano gyvybę“, – baisu net prisiminti Linai.
Išrinko jaunikį
Išsigandusi grasinimų mergina pakeitė taktiką. Pradėjo apsimetinėti, kad sutinka su visomis jų sąlygomis, tačiau žadėtų pinigų vis viena negavo. „Per savaitę man duodavo po 5-10 eurų. Bet ar įmanoma už tiek išgyventi? Dažnai tekdavo badauti… Prasidėjo keistas etapas, kuris kėlė daug streso – susitikimai su įvairiais indais vyrais, kol paaiškėjo, kuris maniškis“, – prisiminė mergina. Lina įsitikinusi, kad jam buvo reikalinga tik dėl Europos Sąjungos vizos.
„Prasidėjo važinėjimai iš vieno miesto į kitą. Vos ne kas mėnesį keisdavosi gyvenamoji vieta. Gal jie bijojo, juk tai kriminalinis nusikaltimas už kurį gali deportuoti iš šalies be teisės sugrįžti“, – svarstė klaipėdietė, pabrėždama, kad merginas kurios fiktyviai tuokiasi, sodina iki 15 metų kalėjimo. Kelis kartus bandė bėgti, bet buvo pagauta, sumušta. Galiausiai, iš jos paėmė dokumentus, telefoną, kompiuterį. Jai buvo uždrausta bendrauti su giminėmis ir draugais. Pusę metų gyveno nežinioje ir baimėje, o paskutinius mėnesius – uždaryta tarp keturių sienų.
Pasakė, kad yra nekalta
„Norėjo prie manęs lįsti ir seksualiai, bet dėl šito išsikovojau savo teises ir likau nepaliesta. Deja, dažnai mušė, naudojo psichologinį ir fizinį smurtą“, – baisu prisiminti merginai.
Lapkričio mėnesį, kai po savo gimtadienio ji buvo visai praradusi viltį, ryžosi kreiptis į policiją: „ Išlaukiau tinkamos progos, kada namuose nieko nebuvo, greit išbėgau ir ėjau tiesiai į komisariatą, bet ne pagrindinėmis gatvėmis, o nuošaliomis, kad nepagautų manęs. Pareigūnai išklausė ir nuvežė į namus, kuriuose gyvena nuo psichologinio, fizinio ar seksualinio smurto nukentėjusios moterys. Ten išbuvau savaitę, paskui mane nuvežė į Dubliną ir po dienos prieš Šv. Kalėdas grįžau į Lietuvą“. Mergina ilgai svarstė, ar papasakoti savo istoriją DELFI, minėjo bijanti dėl savo gyvybės, bet tuo pačiu norėtų, kad kitos merginos pasimokytų iš jos klaidų. Paklausta, ar jau atsigavo nuo sukrėtimo, Lina sakė, kad ne. Apie siaubą, kurį teko patirti Airijoje, ji pasakojo tik patikimiausiai draugei, mamai ir tetai. Grįžusi tėviškėje bandė ieškoti ir tebeieško darbo, bet nesėkmingai. Užsiregistravo Darbo biržoje, mokysis kirpėjos amato.
Planavo išvežti į Indiją
„Svarbiausia, kad neįvyko vestuvės su tuo indu. Turėjau tuoktis sausio 22 dieną, bet spėjau pabėgti. Kiek teko girdėti iš kitų merginų, kai tekama formaliai net jokios šventės nebūna. Nueini į civilinės metrikacijos skyrių ir ten pasirašai dokumentus. Tada jie nusiveda į restoraną, atsigeria visi šampano, pavalgo ir viskas…“ – sakė Lina. Mergina įsitikinusi, kad tam indui buvo reikalinga tik dėl dokumentų: „O kam dar? Ieškosi naivių panelių, kurioms reikia pinigų, pasiūlo 3 000 eurų ir kai kurios sutinka. Kitoms meluoja, kaip atsitiko man. Žinau, kad planavo išvežti mane į Indiją, nes darė vizą, tačiau kilo keblumų ir tai man davė laiko apgalvoti, kaip galėčiau išsigelbėti“. Paklausta, kaip išvengė seksualinės prievartos, Lina sakė, jog gudrumu: „Pasakiau, kad dar niekad neturėjau lytinių santykių ir jeigu jie mane palies, įskųsiu policijai. O policijos jie labai bijo, jų veidai išgirdus vien šį žodį pasikeičiau, kitoms ir trenkia jeigu pamini policiją“. Ar grįžusi namo klaipėdietė matė žmogų, per kurį tiek vargo patyrė Airijoje? Ar nemano, kad apie jį reikėtų pranešti policijai? „Sutikti neteko. Gal jo net nėra Lietuvoje… Apie policiją nežinau, galvoju, bet kiek baiminuosi…“ – dar nežino kaip pasielgs dvidešimtmetė.
Rado tikrą „aukso gyslą“
Lietuvos Caritas programos „Pagalba prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ vadovė Kristina Mišinienė šiandien mato vis smarkiau mūsų šalį apraizgantį fiktyvių vedybų tinklą. „Linos istorija tik paliudija, jog fiktyvių nuotakų medžiotojų auka gali tapti bet kuri mūsų mergina, atsidūrusi pažeidžiamoje situacijoje. Trečiojo pasaulio šalių gyventojai, desperatiškai verždamiesi į Europą, tarp patiklesnių, naivesnių, nesugebančių apsiginti mūsų moterų atrado tikrą „aukso gyslą“ ir ją negailestingai eksploatuoja“, – sakė Lietuvos Carito atstovė. K. Mišinienė įspėjo moteris neužkibti ant neaiškių galimybių kabliuko: „Nesutikite su jokiais pasiūlymais (patrauklaus darbo, pelningo sandėrio ir pan.) neišsiaiškinę visų aplinkybių, sąlygų, legalumo. Nes ne visada kaip Linai, pavyksta ištrūkti nenukentėjus“.
Ieva Urbonaitė-Vainienė
Publikuota 2015 m. vasario 23 d. http://www.delfi.lt
