Vos ketverių Emilija neteko tėvo, palūžus mamai pateko į globos namus. Skaudžiausiu būdu išduota pirmoji keturiolikmetės moksleivės meilė ir liūdesys, skandinamas degtinėje, galėjo baigtis tragedija.
Dabar merginai – 16 metų ir pragarus, kuriuos teko pereiti, ji vadina praeitimi. „Dabar mano tikslas devintą klasę baigti tik labai gerai pažymiais ir įstoti į Vilniaus konservatoriją“, – DELFI sakė Lietuvos pakraštyje gyvenanti mergina. Tikraisiais savo namais ji vadina vaikų namus, nors juose patyrė ir šilto ir šalto. Už tai, kad bėgdavo ir paromis negrįždavo nakvoti, buvo išsiųsta į Vilniaus vaikų socializacijos centrą. Persiauklėti. Kaip pasakojo 16-metė, po tėčio mirties mama pradėjo labai smarkiai gerti, tad būdama ketverių ji su vyresniais broliu bei seserimi buvo išvežta į vaikų globos namus. „Daug ko neatsimenu, tik kad mama labai gėrė ir mus paėmė. Dabar sesė su broliu jau studijuoja, tad vaikų namuose aš viena. Su mama iki šiol bendrauju. Kai buvome maži, ji mus lankydavo ir dabar lanko. Nejaučiu jai pykčio, nes kai buvau maža ir dabar pas ją grįžtu savaitgaliams, atostogoms. Dabar ji susitvarkiusi, gyvena su patėviu, nebegeria, dirba“, – pasakojo Emilija.
– Kaip atsitiko, kad patekai į vaikų socializacijos centrą? Už nieką ten paauglių nesiunčia.
– Kai buvau keturiolikos, susipažinau su savo pirmąja meile – pora metų vyresniu vaikinu. Draugavome ilgiau nei metus, jau turėjome labai artimų santykių, tačiau vieną kartą atėjusi pas jį į namus radau lovoje su kita mergina. Man buvo didžiulis smūgis. Išėjau, nors jis bandė vytis, aiškintis. Bet man nieko aiškinti nereikėjo – viską savomis akimis mačiau. Po to įvykio mėnesį buvau nuo visų užsidariusi namie, su niekuo nenorėjau bendrauti, su niekuo nešnekėjau, net nėjau į mokyklą, vien verkiau. Tada draugai man pasakė, kad jis mano ašarų nevertas ir turiu gyventi toliau. Susidėjau su vyresnių draugų kompanija. Pradėjau nebegrįžti į vaikų namus. Vieną kartą negrįžau savaitę, būdavo dienų, kad nenueidavau į mokyklą.
– Ką su draugais veikdavote?
– Gerdavom degtinę, alų. Rūkydavom. Gerdavau, kad sumažėtų skausmas. Tačiau pajutusi, kad per daug, nebegerdavau. – Iš kur gaudavai pinigų? – Turėdavau, paprašydavau mamos, bet nesakydavau, kad bėgu iš vaikų namų ir pas draugus būnu.
– Kur nakvodavai?
– Taip pat pas draugus. Dėl to išvežė mane į Vilniaus vaikų socializacijos centrą. Skyrė minimalią priežiūrą – metus ištvėriau, nebebėgau pas draugus, niekur nėjau, pasitaisiau.
– Negąsdino pasakojimai, kad ten patenka beviltiški žmonės, daug smurto, todėl paaugliai ne pasitaiso, o tik degraduoja?
– Aš pasakyčiau kitaip. Tai vieta, kur apsisprendę į gera pasikeisti žmonės sulaukia pagalbos. Socializacijos centre man didelę įtaką padarė psichologė, su kuria bendravau, auklėtoja. – Vaikų namuose taip pat buvo psichologė. – Tačiau aš ja nepasitikėjau. Mano nuomone, jei šneki su psichologu, tai turi būti tik tarp tavęs ir jo, už durų neišeiti. Vilniuje psichologei ir auklėtojai galėjau atvirai pasakoti apie savo gyvenimą, nebojodama, kad sužinos kiti. Jos man sakydavo, kad galiu būti kitokia. Kai papasakodavau, jos netikėdavo, kad aš tokia galiu būt. Maniau, jei žmonės negali manęs įsivaizduoti geriančios, lakstančios iš namų, gal aš tokia iš tiesų ir nesu? Tada apsisprendžiau pradėti iš naujo. Visų pirma nutariau išmokti pasakyti „ne“, jei kažko nenoriu ar manau, kad man tai nenaudinga. Įsivaizdavau, kaip žmonės, kurie apie mane blogai galvojo, nustemba pamatę mane pasikeitusią.
– Buvo merginų, kurios nesitaisė?
– Taip. Viena 13-14 metų mergaitė ten praleido gal trejus metus. Vos išėjusi po mėnesio vėl grįždavo – nesugebėjo normaliai gyventi. Kaip mums sakydavo, jos gyvenime tiek visko buvo, kad ji nebegali pasikeisti. Buvo vartojančių narkotikus, išprievartautų, užsiiminėjusių prostitucija. Tačiau net ir tokiose situacijose galima pradėti iš pradžių. Viskas priklauso nuo žmogaus. Grįžusi į vaikų namus apie tai kalbuosi su vaikais, kuriems prasčiau sekasi. Yra viena mergina, kuri pradėjo blogai elgtis, tad aš jai siūlau išvažiuoti į socializacijos centrą, išnaudoti galimybę pasitaisyti ir eiti naujais keliais, bendrauti su kitokiais žmonėmis.
– Kokie dabar tavo planai?
– Mokausi gimnazijoje, esu devintoje klasėje. Pavasarį galvoju važiuoti į Vilnių mokytis konservatorijoje. Lankau muzikos mokyklą, dešimt metų dainuoju, devynerius šoku ir nenorėčiau mesti. Dabar mano tikslas – gerai baigti devintą klasę. Labai džiaugčiausi, jei vidurkis siektų 9. Pagal tai, kaip dabar mokausi, tai realu.
– Ryšiai su senais draugais nutrūkę?
– Jie man skambina, kviečia susitikti. Tačiau aš sakau, kad nebenoriu į tą pačią bėdą bristi. Pasirinkau kitokius žmones, kitą kelią ir man gerai. Mama taip pat manimi didžiuojasi.
– Turi draugą?
– Taip, jam 18 metų. Yra ne toks, kaip visi – romantiškas, šiltas. Susipažinome per miesto šventę, kurioje dainavau. Paskui vakare pakvietė šokti. Iš savo draugų sužinojo mano kontaktus, pradėjome bendrauti per feisbuką, o paskui – telefonu. Man buvo sunku juo pasitikėti, tačiau ilgai bendravome, kaip draugai. Jis labai apsidžiaugė mano sprendimu mokytis Vilniuje, nes ir pats ketina ten važiuoti dirbti. Emiliją globojanti Carito atstovė: aš ja tvirtai tikiu „Yra gaji nuostata, kad neklusnūs, linkę į priklausomybes, nusikalsti vaikai – jau prarasti vaikai. Bet juk kalbame apie nepilnamečius, kurie sutikę rūpestingą, mokantį jiems padėti suaugusįjį atveria jam savo širdį ir keičia elgesį. Aš šia mergaite tikrai tvirtai tikiu. Praeityje buvo visko, tačiau ji pakeitė požiūrį į gyvenimą. Mergaitė patyrusi daug skausmo, tačiau sunkumų ne sužlugdyta, o užgrūdinta“, – DELFI sakė Lietuvos Carito programos „Prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio skyriaus socialinė darbuotoja Edita Krikštaponienė. Kaip prisiminė specialistės, apie šią mergaitę ji sužinojo prieš kelerius metus, gavusi pranešimą, kad keturiolikmetei iškilusi seksualinio išnaudojimo grėsmė. „Artumo, šilumos stokojantys vaikų namų auklėtiniai neretai tampa lengvu grobiu užsiimantiems prekyba žmonėmis. Vaikai nori būti mylimi, pastebimi, kaip ir visi paaugliai trokšta nuotykių, išbandyti save, o piktų kėslų turintys žmonės tuo pasinaudoja, todėl tokiose situacijose visi privalome būti budrūs“, – sakė E. Krikštaponienė. Jos žodžiais, disciplina socializacijos centre Emilijai padėjo įgyti brandos. Gali būti, kad mergaitė buvo laiku sustabdyta. Kas žino, kuo viskas būtų pasibaigę, jei ne apribota laisvė ir galimybė pagyventi kitoje aplinkoje, kur visai kitos taisyklės, teikiama specialistų komandos pagalba, individualus dėmesys. „Tai sėkminga istorija, pavyzdys, kaip per metus laiko jaunas žmogus gali suaugti“, – apibendrino Lietuvos Carito programos „Prostitucijos ir prekybos žmonėmis aukoms“ Panevėžio skyriaus darbuotoja.
Ieva Urbonaitė-Vainienė
Publikuota 2015 m. rugsėjo 20 d. http://www.delfi.lt
