Prostitutėmis per prievartą tapusios aukos nenori pasakoti apie pragarišką patirtį, todėl prekybos žmonėmis tinklą narpliojantys tyrėjai dažnai jaučiasi bejėgiai. Tokius nuogąstavimus teisėsaugininkai išsakė vakar surengtoje konferencijoje.
Bando viską užmiršti
Prekyba žmonėmis egzistuoja, tačiau tai labai paslėpta problema. Išaiškinama ir teismus pasiekia tik labai nedidelė dalis šių nusikaltimų. Be to, mažai tikėtina, kad situacija artimiausioje ateityje iš esmės keisis. Tokie teiginiai vyravo Kauno apygardos prokuratūroje surengtoje diskusijoje „Ko mes nežinome apie prekybą žmonėmis?“
Į užsienyje veikiančių nelegalių viešnamių tinklą moterys dažniausiai įviliojamos apgaule – pasiūlant visai kitokio pobūdžio darbą ir neblogą atlyginimą.
Kauno apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiasis prokuroras Vladimiras Kakoškinas sakė, kad aukomis dažniausiai tampa nepriteklių spaudžiamose šeimose gyvenančios, asmenybės brandumu nepasižyminčios jaunos moterys.
„Tyrimus labai apsunkina tai, kad grįžusios, pavyzdžiui, iš Anglijos jos stengiasi pasislėpti nuo praeities, nebenori prisiminti to, kas buvo, todėl tyrėjams labai sunku gauti svarbios informacijos“, – pabrėžė V.Kakoškinas.
Jis neslėpė, kad tyrimus apsunkina ne tik aukų nuostatos viską slėpti, bet ir nepakankamas tyrėjų profesionalumas. „Konferencijoje buvo pastebėta, kad tyrėjai apklausą neretai atlieka tarsi pro sukąstus dantis. O juk tos moterys laukia užuojautos ir supratimo“, – pastebėjo patyręs prokuroras.
Bijo sugrįžti į pragarą
Aukos bijo prisiminti tai, ką patyrė, bijo apie tai net kalbėti, nes tai tolygu sugrįžimui atgal į pragarą. Tokius pastebėjimus išdėsčiusi viešosios įstaigos „Psichoterapijos konsultacijų centras“ specialistė Živilė Paulauskienė dalijosi įžvalgomis apie prekybos žmonėmis aukų psichologinę savijautą teismo procese.
„Moterys tyrėjams turi pasakoti labai asmeniškus dalykus. Jos tebejaučia psichologinio ir fizinio nesaugumo jausmą. Joms teko patirti labai dramatiškų išgyvenimų. Kai moterys verčiamos dirbti prostitutėmis, protas tarsi atsiskiria nuo kūno. Kai situacijos negalima pakeisti, belieka psichologiškai nuo jos atsiriboti, į tai, kas daroma su kūnu, žiūrėti kaip į blogą sapną“, – pasakojo psichiatrė-psichoterapeutė Ž. Paulauskienė.
„Didžiulių sukrėtimų patyrusias moteris labai trikdo ir pati prokuratūros aplinka. Net ir nepadarius jokio nusikaltimo tokioje aplinkoje nejučia susigūži. Vienas kolega net pajuokavo, kad čia jam norisi lįsti po stalu“, – dalijosi pastebėjimais diskusijoje dalyvavusi Kauno Socialinių reikalų departamento Socialinių paslaugų skyriaus vedėja Marija Vyšniauskienė.
Klupdo subtilybės
Aukų apklausos subtilumus akcentavęs Kauno miesto apylinkės teismo pirmininkas Mindaugas Šimonis teigė, kad tyrėjas turėtų būti tvirtas kaip norvegiška uola ir subtilus kaip patyręs psichologas. „Moterys labai jaučia tyrėjo atsiribojimą ir tai priima kaip priešiškumą“, – sakė Ž.Paulauskienė ir pripažino, kad tyrėjų laukia labai sunki užduotis. Anot jos, per daug įsijautus į aukos situaciją, gali nukentėti tyrimo objektyvumas.
V.Kakoškinas akcentavo, kad tyrėjams neretai stinga kompetencijos ir patirties.
„Užsibrėžėme tikslą kelti jų kvalifikaciją – užsikrovėme tą kryžių ant savo pečių. Tyrėjams dažnai tenka labai subtilios užduotys. Pavyzdžiui, vyrui tenka užduoti jaunai moteriai daugybę klausimų apie prievartavimą ir pan. Konstruktyviai ir informatyviai bendrauti tokioje situacijoje nėra taip jau paprasta“, – sakė prokuroras.
Konferencijoje buvo išsakyta priekaištų valdžios įstaigoms. „Valdžios įstaigų pasyvumas yra kolosalus“, – teigė Lietuvos „Carito“ projekto „Pagalba prekybos moterimis ir prostitucijos aukomis“ koordinatorė Kristina Mišinienė.
Publikuota 2011 m. gegužės 19 d. www.kauno.diena.lt
Arūnas Dambrauskas
