Į SEKSO VERGIJĄ ĮVILIOJAMOS KAIMIETĖS.

Į sekso vergiją įviliojamos kaimietės
Jurgita Činkienė
Ekstra (Pulsas)
2009/11/02-08
„Aš – už pasaulį be prostitucijos“, – lipdukai su tokiais užrašais jau netrukus bus dalinami Lietuvos taksi ir krovininių automobilių vairuotojams. Tokią akciją paskelbė visuomeninė organizacija „Caritas“. Prostitucija yra mėsmalė, vis dažniau įtraukianti ne tik jaunas merginas, tačiau net ir vaikus. Ir dažniausiai – ne iš šalies didmiesčių, o iš kaimų.
***
„Mus ne kartą yra pavadinę davatkomis. Tačiau taip būna visada – paliesk prostituciją – sulauksi pasipriešinimo“, – šyptelėjo visuomeninės organzicijos „Caritas“ pagalbos prekybos moterimis ir prostitucijos aukoms padalinio koordinatorė Kristina Mišinienė.
Sekso vergės – tik mėsos gabalas, už kurį klientas pasiryžęs mokėti tiek, kiek ji yra įvertinta. Ji – tik nelaiminga moteris, galbūt vieną kartą savo gyvenime priėmusi neteisingą sprendimą. Ji – apgaulės būdu išviliota į užsienį ir įdarbinta viešnamyje.
Pagaliau – ji tik 14 metų vaikas, kuris priverstas tenkinti žmoniškumą praradusių sąvadautojų ir klientų poreikius. Nuolatos su prostitucijos aukomis dirbanti K.Mišinienė tikina, kad ekonominiu sunkmečiu į užsienį apgaule išvežamų moterų gali daugėti.
„Be to, jaunėja jų amžius, išvežamos net ir psichinę negalią turinčios moterys. Prekeiviai žmonėmis renkasi tas aukas, kurios pačios negali apsiginti, kurios nepateiks įrodymų teisme, kurios yra pažeidžiamos ir neduos atkirčio“, – kalbėjo pašnekovė.
Aptarnavo apie 30 vyrų
Viena istorija, kuris šiuo metu dar narpliojama policijoje, pribloškė ir visko mačiusią K.Mišinienę. Į vieną pietų šalį buvo išvežta nepilnametė lietuvė.
„Keista tai, kad mergaitė buvo iš normalios šeimos. Ji tiesiog internetu susipažino su vaikinu, ėmė su juo bičiuliautis. Tada jis pasiūlė jai vykti atostogauti. Kartu jie įkalbino mergaitės tėvus, ir tie išleido. Nuo to laiko aštuonis mėnesius ji buvo dingusi be žinios“, – pasakojo K.Mišinienė.
Vėliau paaiškėjo, kad mergina tapo prekybos žmonėmis auka – buvo įdarbinta viešnamyje, kuriame per parą turėjo aptarnauti apie 30 vyrų.
„30 vyrų – bent pabandykime įsivaizduoti šį skaičių! Ir tai, ką šiai mergaitei teko patirti. Negana to, ji pastojo, ir šiuo metu augina vieno kliento kūdikį“, – kalbėjo pašnekovė.
Pasprukti iš viešnamio merginai padėjo vienas klientų. Šiuo metu ji yra jau Lietuvoje, o policijoje atliekamas tyrimas dėl prekybos žmonėmis.
Pergalę šventė prekeiviai
Tačiau ikiteisminiai tyrimai, kuriuos pareigūnai pradeda dėl prekybos žmonėmis, ne visuomet pasiekia teismus.
Pareigūnams tenka atlikti tarptautinius tyrimus, bendraujant su kitų šalių teisėsauga. Kita vertus, prekyba žmonėmis nėra vištų vagystė, todėl įrodyti tokius faktus – gerokai sudėtingiau. Paprastai prekeiviai žmonėmis kone tobulai išmano įstatymus ir nusisamdo pačius geriausius advokatus.
„Todėl net ir pasiekusios teismus bylos kartais baigiasi prekeiviams palankiai. Neseniai viename teisme teko stebėti filmo vertą vaizdą. Buvo nagrinėjama prekybos žmonėmis byla. Nutiko taip, kad pergalę šventė prekeiviai. Nesuvokiu, kodėl. Tačiau ta mergina buvo priblokšta, mes – irgi.
O nusikaltėliai spaudė vienas kitam rankas, džiūgavo jų šeimų nariai, advokatai – buvo kone visuotinė šventė.
Aš nesuvokiu, kodėl? Kas vyksta mūsų valstybėje, jei teisininkai – advokatai – džiaugiasi nusikaltėlių pergalėmis?
Ir jei mūsų teisinė sistema gina nusikaltėlius, koks tai gali būti džiaugsmas? Gal rytoj į prekeivių žmonėmis pinkles pateks ir tų teisininkų dukterys“, – kalbėjo pašnekovė.
Turi elgtis lyg tigrės
K.Mišinienė įsitikinusi, kad į dienos šviesą dažniau reikėtų traukti ne merginas, o sutenerius ir tų merginų klientus.
„Mūsų visuomenėje yra manoma, kad jei mergina užsiima prostitucija – ji yra kekšė.
Tačiau kas tada yra mūsų vyrai, mūsų broliai, mūsų kaimynai, mūsų bendradarbiai, perkantys tokias moteris?“ – retoriškai klausė K.Mišinienė.
Į prekeivių žmonėmis tinklus patenka menkesnį išsilavinimą, protinę negalią turinčios merginos. Dažnai – iš įvairių Lietuvos rajonų.
„Tarkime, greta Kauno yra Jonava. Dabar svarstau, ar yra bent vienas kaimas, iš kurio į užsienio viešnamius nebuvo išvežtos merginos? Iš Jonavos jų buvo vežama itin daug“, – sakė „Carito“ atstovė.
K.Mišinienę jaudina ir tai, kad ir Lietuvoje į sekso vergiją patenka vis jaunesnės merginos.
„Per reidus, į kuriuos dažnai vykstame kartu su policijos pareigūnais, sutinkame 14-16 metų merginas. Bet juk jos – dar vaikai, tik stengiasi atrodyti kaip moterys.
Sąvadautojų joms į galvas yra įkalta: jų darbas – pinigai, jų jėga – seksualumas, o jos turi būti tigrės“, – kalbėjo pašnekovė.
***
Vien faktai
Visuomeninės organizacijos „Caritas“ teigimu, posakis „savanoriška prostitucija“ yra neteisingas – kiekviena mergina ar moteris savo kūną ėmė pardavinėti dėl tam tikrų priežasčių. Tarkim, nemažai tokių moterų yra patyrusios prievartą vaikystėje.
Paprastai sąvadautojai verbuoja tokias merginas, kurios neturi galimybių apsiginti – yra iš nepilnų ar asocialių šeimų, neturi pinigų samdytis advokatus. Taip pat tas, apie kurias surenka vėliau šantažui naudojamą informaciją.
Moterys verčiamos dirbti ir grasinimais – neva jei atsisakys, bus susidorota su jų vaikais ar artimaisiais.
Nukentėjusiąsias atpažįsta net minioje
Be to, programa patvirtina tik šiemet rudenį, o tai reiškia, kad maždaug devynis mėnesius lėšų šiai veiklai iš viso nebuvo.
Pasak Tarptautinės migracijos organizacijos Vilniaus biuro atstovės Ritos Augutienės, visuomeninėms organizacijoms iš viso skiriama 8 tūkstančiai litų, kad moterys galėtų sugrįžti.
„O tai labai mažai, už šią pinigų sumą gali grįžti gal šešios moterys. Savo biurus turime ir kitose pasaulio šalyse, todėl bilietus grįžtančioms lietuvėms perka mūsų partneriai“, – sakė R.Augutienė.
Vien pernai į Lietuvą grįžo apie 80 prekybos žmonėmis aukų.
Jei moteris neprieštarauja, ją, grįžtančią iš užsienio, oro uoste pasitinka visuomeninių organizacijų atstovai.
„Tokių moterų esu sutikusi apie 100. Dažniausiai jų nuotraukų neturiu, tačiau oro uoste jas atpažįstu ir taip. Tos moterys – kitokios, jos iš karto išsiskiria iš minios. Jos neina iškelta galva, baugščiai dairosi į šalis“, – sakė R.Augutienė.
Įvairios visuomeninės organizacijos tokioms moterims siūlo ilgalaikę pagalbą – jos bendrauja su psichologu, ieškosi darbo, grįžta į normalų gyvenimą.