„Tik neaiškinkite, kad norite man padėti ištrūkti iš prostitucijos: jums visiems labai patogu, kad joje likčiau!”– išrėžė 24 metų vilnietė Liuda (vardas pakeistas), kuriai policija pasiūlė tapti kasininke.
Į prostituciją įtrauktas moteris globoja nevyriausybinės organizacijos, bet ne valstybė.
Su aukomis dirbantiems socialiniams darbuotojams ir psichologams daugiausia nerimo kelia gaji visuomenės nuomonė, kad lytinio išnaudojimo aukomis tampa tik tos moterys, kurioms ši veikla patinka.
Seimo nario Manto Varaškos siūlymas nebausti nei lytines paslaugas teikiančių asmenų, nei jų klientų sukėlė prieštaringą reakciją. Politikas siūlo numatyti didžiausias bausmes tik sąvadautojams ir prekiautojams žmonėmis.
Šis pasiūlymas prieš keletą dienų sulaukė prostitucijos aukomis besirūpinančių organizacijų atstovų palaikymo.
Nuo 14 metų į prostituciją įtraukta Liuda sutiko „Lietuvos rytui” išdėstyti, kaip ji pati vertina savo padėtį.
– Kodėl jūs nesutikote tapti prekybos centro kasininke, kai buvote sulaikyta per reidą ir policija pasiūlė legalų darbą?
– O ar žinote, ką prieš tai siūlė kitas to paties skyriaus mentas (policininkas. – Red.)? Kad su juo pagulėčiau, o paskui sutikčiau pranešinėti, kas yra mano klientai, kokiais automobiliais atvažiavo, apie ką jie kalba lovoje.
Dar norėjo, kad pasakyčiau, kas yra mano stogas (sąvadautojas. – Red.) ir pranešinėčiau, kiek moterų jam moka pinigus.
Tada policininkas atseit manęs nebaus ir išsuks, jei per reidus pakliūsiu dar sykį.
O kas nutiks, jei tas pats mentas išpliurps, iš kur tai sužinojo? Jam tai nenutiks nieko, o aš mažų mažiausiai liksiu invalidė.
– Ar jūsų bosas jus muša?
– Mano stogas – tikrų tikriausias banditas, tikresnių nebūna. Su dirbtiniais dantimis ir atmušta galva – iš manęs liktų tuščia vieta, jei jis tik įtartų, kad galiu ką nors leptelėti mentui.
– Bet gal policija, prašydama iš jūsų tokios informacijos, suteiktų ir apsaugą bei pagalbą?
– Apsaugą ir pagalbą?! (Isteriškai juokiasi.) Tas pats mentas pasisiūlė užvažiuoti pas mane vakarais triskart per savaitę. Kad aš jo klynui suteikčiau pagalbą, o ne jis man! Tik bėda, kad nemokamą. Kai nesutikau, vietoj žadėtos 150 litų baudos išrašė 300 litų!
– O kodėl jūs nesutikote pasimylėti su policininku? Visuomenė įsivaizduoja, kad lytines paslaugas teikiančioms moterims tai patinka ir jos tai daro savo noru…
– (Nusikeikia.) Ar tau kada nors atėjo į galvą, kad po darbo dienos man visur skauda?
Kad būnu sukandžiota, išmarginta mėlynėmis, net prismaugta. Kad tie debilai ateina nesiprausę. Arba girti. Arba iš viso elgiasi kaip galvijai.
Vieną mano draugę taip pridaužė, kad ji tris savaites gaivelėjosi… O stogas per tą laiką skaičiavo, kiek auga jos skola, nes ji nieko neuždirbo. O kita nuolat kraujuoja – nepadeda nei hormonai, nei daktarai.
Aš tau, poniute, pasakysiu – tie pinigai tokie nesaldūs, kad ne tavo nosiai tai suprasti. Nusibaigtum per dvi savaites.
– Būtų logiška į viską spjauti ir bent pabandyti užsidirbti iš normalaus darbo, o ne iš vyrų aptarnavimo. Ar nors sykį bandėte?
– O kaip aš grąžinčiau antstoliams 16 700 litų? O verchui – tris tūkstančius?
– Iš kur tokia didelė skola antstoliams?
– Kai sulaiko, duoda baudą. Jei baudos nesumoki per nurodytą laiką, praneša antstoliams. O ten skola auga žaibiškai.
Iš viso Vilniuje buvau sulaikyta 11 kartų. Dusyk išsisukau, o devynis – ne. Baudos – po 300 litų. O jei mentai blogai nusiteikę, gali pripaišyti ir daugiau.
Po kelių mėnesių antstoliai tuos 300 litų išaugina iki kosminės sumos. Vieną kartą vasarą sulaikė Klaipėdoje – irgi gavau baudą. Manęs ieško keturi antstoliai… Ne, palauk, penki, o ne keturi.
– Ar nors kartą esate baudą sumokėjusi?
– Nėra prasmės. Vis tiek pagaus ir vėl išrašys. Be to, man neužtektų pragyvenimui.
Jeigu stogas sužinotų, kad einu mokėti baudos, o ne jam skolą grąžinu, gaučiau į liūlį, o naudos – jokios.
– Už ką esate skolinga sąvadautojui?
– Jis skiria bausmes. Už tai, kad per dieną aptarnavau per mažai vyrų, arba dėl to, kad klientas pasiskundė.
500 litų baudą pernai man paskyrė už tai, kad nesutikau vienu metu būti su dviem. Jie buvo armėnai, vienas – visiškas idiotas, labai agresyvus. Pradėjau rėkti ir kažkas iškvietė policiją. Paskui sąvadautojui teko keisti butą ir jis už tai įpaišė man baudą.
Be to, būna dienų, kai vos paeinu. Vienas klientas vertė mane gerti spirituotą vyną. Nežinau, ko į tą gėrimą buvo įmaišyta, bet dvi dienas gulėjau be sąmonės, o paskui draugė, kuri dirba kartu, iškvietė greitąją medicinos pagalbą. Irgi abiem paskyrė baudą.
– Kiek metų jūsų sąvadautojui?
– Apie 36-erius… Snukius daužantis tipas.
– Kiek jam mokate per mėnesį?
– Tūkstantį litų, jei nėra baudos. Jeigu yra, tada daugiau. Vis dažniau imu sirgti: ištinsta veidas. Kai blogai atrodai, niekas tavęs nenori, nes bijo, kad užsikrės. Tūkstantis litų man yra labai didelė suma.
– Ar jūs stovite gatvėje?
– Visaip būna. Kartais stogas atveža klientą, kai kurie patys skambina, nes su jais jau esu buvusi. Bet yra buvę, kad ėjau ir į gatvę. Tada, kai bosą sulaikė.
– Jį daug sykių yra sulaikę?
– Yra pakliuvęs, kai viena baltarusė jį įskundė. Jis ją sumušė, bet ji suspėjo pasakyti broliui, ir tas nuėjo į policiją, nes Lietuvoje gyvena. Ji buvo atvažiavusi į Vilnių laikinai – uždarbiauti.
– Ir kuo baigėsi bosui?
– Niekuo – išsipirko ir pakėlė duoklę kitoms.
– Ar visą laiką dirbote tam pačiam?
– Ne, jam mane perdavė tie, kurie pasiimdavo mane uždarbiauti iš vaikų namų. Tada man buvo 14 metų. Kai dingo mėnesinės, nesupratau, kad pastojau. Bet jie man paaiškino ir nuvežė patikrinti pas jų pažįstamą gydytoją.
– Į ligoninę?
– Ne, į namą už miesto. Padarė abortą. Į ligoninę negalėjo vežti, nes būtų įkliuvę. Aš buvau nepilnametė.
Bet tuomet turėdavau daugiau klientų, nes visi nori jaunos. Kai dabar pagalvoju, mokėdavo kapeikas, tačiau vaiknamio merginoms atrodydavo daug.
– Ar dažnai tai vykdavo?
– Daugiausia penktadieniais ir savaitgaliais.
– Ar jūs esate deklaravusi gyvenamąją vietą?
– Idiotiškas klausimas. Kur aš ją deklaruosiu? Kai išėjau iš vaikų namų, nebuvo kur eiti. Pašalpą išleidau per du mėnesius skudurams ir glausdavausi visokiose skylėse. Juk išėjau plika nuoga.
– Ar turite santaupų?
– Nenoriu atsakyti į šitą klausimą. Mano tikslas – sutaupyti pinigų, kad galėčiau išsipirkti iš stogo ir pasiimti dukterį iš vaikų globos namų.
– Jūs turite vaiką?
– Pagimdžiau tais pačiais metais, kai išėjau iš vaikų namų. Ji ne Vilniuje. (Verkia.) Kai aplankau, vis žadu, kad pasiimsiu gyventi kartu.
Šį rugsėjį ji jau pirmokė, tokia mažytė, liesutė, o namų, kur su ja galėčiau gyventi, iki šiol neužsidirbau. (Keikiasi ir verkia.)
Imu bijoti pas ją važiuoti, nes nė vieno pažado negaliu ištesėti. (Kūkčioja.)
Duktė jau prieš dvejus metus sakė man, kad esu melagė, nes jos vis nepasiimu. O kur aš ją dėsiu? Kas man ją atiduos, jeigu aš neturiu nei oficialaus pragyvenimo šaltinio, nei gyvenamosios vietos? Vaikų teisių tarnybų specialistai taip ir pasakė – nė negalvok: pirmiau parodyk pajamas ir namus.
Jeigu pajėgčiau atsiskaityti su sąvadautoju, vis tiek nesurinkčiau pinigų antstoliams, nes tai nerealu. O tie idiotai iš policijos siūlo eiti man į parduotuvę kasininke dirbti! Ir dar aiškina, kad visos pačios trokšta dirbti prostitutėmis, nors darbų pilna. Kiek aš ten uždirbčiau – 650 litų į rankas?
Susiradęs sąvadautojas man snukį išdaužytų ir grąžintų į vietą už skolas. O antstoliai iš karto areštuotų sąskaitą, vos ją atsidaryčiau. Ir niekas nepadėtų – nei žurnalistai, nei tie, kurie ant manęs lipa.
– Ar jūs mestumėte šį darbą, jeigu valstybė panaikintų jūsų skolą ir nustotų bausti tokias moteris kaip jūs?
– O jie ruošiasi taip padaryti? Netikiu! Sąvadautojai jiems naudingi – politikams pinigų suneša už priedangą. Baikime tą kvailą pokalbį, nes man tik nemalonumų bus, jeigu kas atpažins.
– Ar jūs geriate iš nevilties?
– Šiandien tai jau tikrai gersiu. Kai mane sugauna ir imu pasakoti, kaip gyvenu, tada pati dar aiškiau pamatau, koks sumautas mano pačios ir mano dukters gyvenimas.
Baisiausia būtų, jei jai nutiktų taip pat kaip man. Ir aš nieko nepajėgiu pakeisti. (Verkia.) Mane guodžia tik tai, kad dukra – dar per maža, kad prie jos kas lįstų. Nors šiais laikais tokių išgamų pasitaiko, kad naktimis nemiegu, kai imu apie jos ateitį galvoti.
– Tačiau jūs kreipėtės pagalbos į socialinius darbuotojus. Kodėl kreipėtės, jei netikite, kad kas nors galėtų padėti?
– Man viena pasakė, kur nueiti. Bet jos kita situacija – neturi vaikų ir skolos daug mažesnės. Jeigu neįjunks į narkotikus, gal ir išsikapstys.
Mano skola per didelė, kad kas nors ją už mane sumokėtų. Be to, niekas ir nesiūlo sumokėti.
– Ar daug moterų iš jūsų aplinkos vartoja narkotikus?
– Vartoja. Ypač kai jas pradeda ėsti ir stumdyti stogas – kad per mažai duoda pelno, kad neturi tiek klientų, kiek reikia.
Jeigu kuri nors iš mūsų ima prieš jį šiaušti keterą, visai nervus susigadina. Tada badosi, kad nusiramintų, nes degtinė jau nepadeda.
– Ar būtų prasminga bausti ne lytines paslaugas teikiančias moteris, o jų klientus?
– Jeigu nebaustų moterų, kai kurios turėtų galimybių išsikapstyti. O kad būtų nubaustas klientas, aš iš viso nesu girdėjusi. Per dešimt metų man nė vienas nėra sakęs, kad jį kas nors baudė ar bent pasmerkė.
Švedija baudžia sekso paslaugų pirkėją
Švedijos ambasadorė Lietuvoje Cecilia Ruthström-Ruin šią savaitę Vilniuje pristatė savo šalies modelį, kaip kovojama su prostitucija.
Švedijoje lytines paslaugas parduodantys asmenys nėra baudžiami, bet nuo 1999 metų kriminalizuotas tokių paslaugų pirkimas. „Mes pirmiausia taikomės į tą asmenį, kuris perka lytines paslaugas, o ne į tą, kuris yra lytinio išnaudojimo auka”, – sakė ambasadorė.
Uždarą ratą turi išardyti valstybė
Kristina Mišinienė
„Caritas” projekto „Pagalba prostitucijos ir prekybos moterimis aukoms” projekto koordinatorė
„Į prostituciją įtrauktų asmenų nebaudimas gerokai palengvintų jų galimybę išsilaisvinti iš uždaro rato ir pradėti naują gyvenimą. „Caritas” socialiniai darbuotojai turi patirties apibūdinti šių moterų psichologinį portretą.
Dauguma lytinio išnaudojimo aukų yra iš vaikų namų, neturi socialinių įgūdžių, nemoka apsiginti, neišmano, į kokias instancijas reikia kreiptis pagalbos. Jų savivertė labai menka, todėl netiki, kad pajėgs pakeisti savo situaciją.
Visada skolingos – po kelis tūkstančius sąvadautojui ir po keliolika tūkstančių litų antstoliams. Įsidarbinusioms legaliai tektų kelerius metus atidirbti skolą valstybei ir nuolat baimintis sutenerio keršto.
Turinčias vaikų kamuoja nuolatinė baimė, kad nespės grąžinti skolų ir įrodyti vaiko teisių apsaugos institucijoms, jog yra pajėgios išlaikyti save ir vaiką, o per tą laiką jų vaikas pateks pas globėjus arba bus įvaikintas ir prarastas visam laikui.
Daugelis jų psichologams prisipažįsta, kad vaikas yra vienintelė jų gyvenimo prasmė. Kadangi vaikui negali nieko suteikti, dėl kaltės jausmo nustoja jį lankyti. Depresiją ir niūrias mintis apie ateitį jos bando įveikti alkoholiu.
Yra traumuojamos ne tik sąvadautojų, kuriems dirba, bet ir policijos darbuotojų, kurie neretai reikalauja tapti ir informatorėmis, ir teikti sekso paslaugas.
Ne viena yra prisipažinusi, kad policininkas vartoja tokius pat grasinimus kaip ir sąvadautojas: „Kas tu tokia, kad skųstumeisi?” Jas kamuoja dvigubas siaubas.
Dėl nuolatinės įtampos ir netvarkingo gyvenimo neatlaiko nervų sistema. Įtampa pradedama malšinti alkoholiu arba net narkotikais. Prastėjant prekinei išvaizdai mažėja klientų ir aštrėja santykiai su sąvadautoju. Mušama, kai nesurenka numatyto uždarbio. Auka patenka į uždarą psichologinio ir fizinio smurto ratą, nuolat bijo ir neretai baigia gyvenimą savižudybe.
Blogiausia tai, kad aukoms padeda tik nevyriausybinės organizacijos, bet valstybė prisideda labai mažai. Jeigu aukos nebūtų persekiojamos valstybės, jos galėtų drąsiau kreiptis pagalbos į prokuratūrą, iš socialinės pagalbos programų būtų atstovaujama teisme jų vaikų bylose, taip pat jos gautų medicininę pagalbą.
Esant dabartinei situacijai, kai nuolat gresia valstybės sankcijos, prostitucijos aukos visai išstumiamos į užribį ir gyvena beteisį gyvenimą. „Caritas” per metus padeda maždaug šimtui nukentėjusių moterų. Reikėtų ne legalizuoti prostituciją, o kurti valstybines pagalbos tarnybas toms, kurios nori pasitraukti iš prostitucijos, ir toms, kurioms gresia į ją patekti.”
Pagauna tik prostitutes, bet ne klientus
2010 metų duomenimis, baudos paskirtos keliems šimtams lytines paslaugas teikusių moterų ir tik vienuolikai klientų.
Dabar galiojančiame Administracinių teisės pažeidimų kodekse numatyta, kad vertimasis prostitucija ir atlygintinas naudojimasis prostitucijos paslaugomis užtraukia baudą nuo 300 iki 500 litų. Pakartotinai padarius šį pažeidimą, bauda gali siekti 1 tūkst. litų arba skiriamas administracinis areštas iki 30 parų.
Audronė Urbonaitė
Publikuota 2012 m. rugsėjo 29 d. www.lrytas.lt
