Seime atsirado iniciatyva panaikinti administracines baudas už vertimąsi prostitucija. Atrodo, gera, retai pasitaikanti proga kalbėti apie socialiai pažeidžiamų, į visuomenės paraštes išstumtų žmonių problemas – problemas, kurios dažniausiai lieka politinių darbotvarkių paraštėse. Kadangi iniciatyva pažangi, socialiai jautri ir šiaip nebūdinga lietuviškam Seimui, iškart apima nuojauta, kad kažkas čia ne taip. Ir nuojauta neapgauna.
Pasirodo, tuo pačiu įstatymo projektu siekiama panaikinti baudas ne tik už vertimąsi prostitucija, bet ir už atlygintiną naudojimąsi prostitucijos paslaugomis. Tuoj pat pasigirsta interpretacijų, kad taip siekiama legalizuoti prostituciją, o policijos generalinis komisaras Saulius Skvernelis, neaišku, ar juokais, ar rimtai, siūlo rengti referendumą.
Tačiau vien tik administracinės atsakomybės panaikinimas nėra prostitucijos legalizavimas. Ji būtų nei legali, nei nelegali. Ir būtų paprasčiau jos tiesiog nematyti – kaip tą daryti ir siūlo iniciatyvą iškėlęs Seimo narys Mantas Varaška, aiškinamajame rašte rašantis, jog geriau jau policija prostituciją ignoruotų ir užsiimtų rimtesniais darbais.
Taigi, kad būtų paprasčiau apsimesti, jog prostitucija nėra rimta visuomenės problema, siūloma panaikinti baudas ir prostitučių klientams. Bet ar galima būtų panaikinti tik baudas už vertimąsi prostitucija ir palikti baudas klientams? Taip, galima. Bet ar tai įmanoma? Taip, įmanoma. Bet ar tai būtų teisinga? Žinoma, teisinga, kodėl gi ne. Jeigu naudojimąsi prostitucija laikysime seksualiniu žmonių išnaudojimu, kuris turėtų būti baudžiamas.
Dabar galime pradėti tipinę diskusiją prostitucijos tema: „Prostitučių klientai perka moteris ir išnaudoja jas savo poreikiams patenkinti. O kas čia tokio sumokėti už seksą, kai moteris parsiduoda savo noru, tai juk paslaugų pirkimas – va tu perki paslaugas iš santechniko, ir iš elektriko, koks čia skirtumas? Bet iš santechniko ir elektriko perki jų darbą, jų įgūdžius. Tai ir iš prostitučių perki jų darbą ir įgūdžius, ir už tai susimoki – kur čia išnaudojimas? Sekso paslaugos ne tas pats, kas kitos paslaugos, nes perkant moters kūną, moteris nužeminama iki prekės, paminamas jos prigimtinis orumas – kaip tu jaustumeisi dirbdamas tokį darbą? O ką tu manai, santechnikui malonu taisyti klozetus, manai, tai nekenkia jo orumui? Kas ką gali, tas tą dirba“.
Atrodo, viskas labai racionalu, kol laisvos sekso paslaugų rinkos šalininkų argumentai neatsisuka prieš juos pačius. Tiek santechnikai, tiek elektrikai dirba savo darbą, nes tam yra poreikis – perdega elektros saugikliai, užsikemša vamzdžiai, ir mums prireikia jų pagalbos. Ir prostitucijos klestėjimą taip pat lemia poreikis – būtent klientai yra varomoji prostitucijos verslo jėga. Jie ir suteneriai, kurie iš prostitucijos užsidirba. Tai koks vis dėlto skirtumas tarp šių paslaugų teikimo?
65 procentai prostitucija besiverčiančių moterų patiria fizinį smurtą iš klientų, 66 procentai patiria fizinį smurtą iš savadautojų, 70 procentų moterų patiria seksualinę prievartą, 98 procentai į prostituciją įtrauktų asmenų Lietuvoje yra moterys ir vaikai. Eilutė paprastos statistikos – ir to užtenka, kad pamatytume, jog naudojimasis prostitucija nėra joks „paslaugų pirkimas” – tai žmogaus – socialine, psichologine ir fizine prasme silpnesnio – išnaudojimo forma, neatsiejama nuo fizinio ir seksualinio smurto. Ir mokestis už tokią „paslaugą“ – ne mokestis už darbą, o kompensacija už tai, kad moteris leidžiasi išnaudojama. Ir iš kompensacijos dar ir baudas pati susimoka.
Teigiama, kad apsaugoti bent jau pamatines besiverčiančių prostitucija asmenų teises bei sėkmingiau kovoti su priverstine prostitucija galima prostituciją legalizuojant. Bet tai jau išbandyta ir neveikia. Toleravimo ir legalizavimo režimus pasirinkusiose šalyse (Nyderlanduose, Vokietijoje) prekybos žmonėmis mastai toliau auga, daugėja vaikų ir nepilnamečių įtraukiamų į prostituciją. Tai nebūtinai yra tiesioginė komercinio sekso industrijos toleravimo pasekmė, bet parodo, kad tokia politika nepadeda kovoti su vis augančia prekyba žmonėmis – priverstine prostitucija
Legalizavimo bei toleravimo politika ir remiasi išskyrimu tarp priverstinės ir savanoriškos prostitucijos. Bet tai dirbtinė distinkcija. 92 procentai moterų norėtų pasitraukti iš prostitucijos, bet nemato kitų išeičių. Nesvarbu, ar prostitucija oficialiai legali, ar nelegali – ji vienodai žalinga tuo užsiimančioms moterims. Prostitucija naudinga tik klientams ir suteneriams. Prostitucijos legalizavimas ar toleravimas – tai valstybės dovana jiems.
Dar dažniau prostitucijos legalizavimo arba toleravimo šalininkai teigia, kad „prostitucija visada egzistavo ir egzistuos, todėl neverta su tuo kovoti“. Nereikia net knygų skaityti, užtektų ir „Vikipedijos“, ir iškart pasidaro aišku, jog per amžių amžius egzistavo daugybė reiškinių – vergovė, smurtas, skurdas. Tai socialiniai faktai. Su jais ir nereikia ginčytis, nereikia jų neigti – reikia priimti sprendimus, kaip šiuos socialinius faktus suvokti ir vertinti, ir kokią politiką jų atžvilgiu vykdyti.
Iki 2011 metų, kai buvo priimtas apsaugos nuo smurto šeimoje įstatymas, smurtas šeimoje Lietuvoje irgi buvo suvokiamas ne kaip smurtas, o kaip kažkas kito. Tas „kažkas kitas“ dar buvo žinomas kaip „privatus šeimos reikalas“. Tai gerai, kad šis per amžių amžius egzistuojantis reiškinys nebuvo užkonservuotas kaip tradicinė šeimos vertybė ir toliau užsispyrusiai ignoruojamas – nors bandymų buvo. Priėmus įstatymą – politinės valios aktą – smurtas šeimoje pagaliau oficialiai tapo smurtu.
Prostitucijos pirkimas – pažeidžiamų, socialiai, psichologiškai ir fiziškai silpnesnių žmonių išnaudojimas savo poreikiams tenkinti – irgi neprivalo klestėti amžinai. Visuomenė gali priimti sprendimą, kad toks išnaudojimas turi liautis, kad jo negalima skatinti ir toleruoti, kad jis turi būti baudžiamas. Kaip dar 1999 metais padarė Švedija, kur atsakomybė taikoma tik klientams ir suteneriams. 2009 metais Švedijos keliu pasuko ir Norvegija bei Islandija. Todėl šiose šalyse prostitucija yra žmonių išnaudojimas, o Lietuvoje – vis dar „seniausia profesija“.
Žinoma, diskusijoje apie prostituciją negražu pamiršti svarbiausio prostitucijos legalizavimo arba toleravimo šalininkų argumento – nors yra ir tokių moterų, kurios verčiamos užsimti prostitucija, dauguma tai daro savo noru ir laisvu apsisprendimu. Šitas požiūris yra kaip iškaltas akmenyje – galima rašyti ilgiausias disertacijas ir ataskaitas, atlikinėti tyrimus, nagrinėjančius prostitucijos priežastis, ir kokios aplinkybės priverčia žmones, dažniausiai moteris, „rinktis“ prekybą savo kūnu – nuo seksualinės prievartos vaikystėje iki daugybės kitų kompleksinių socialinių ir psichologinių priežasčių, kurios bet kokį laisvą apsisprendimą ar pasirinkimą daro neįmanomu. Bet jeigu žmogus nesidomi šia problema, neskaito ir nesišviečia, vis tiek atsimuši kaip į sieną į šį nepajudinamą buitinį argumentą – „na, bet jeigu jos savo noru tai daro?“.
Galima rasti ir daugiau ir buitinių, ir racionalių, tyrimais bei statistika paremtų argumentų už ir prieš prostitucijos legalizavimą ar toleravimą. Bet diskusijos išvada visada bus ta pati – sprendimas laikyti prostituciją žmogaus išnaudojimu yra vertybinis pasirinkimas.
Mėta Adutavičiūtė
Žmogaus teisių stebėjimo institutas
Publiuota 2012 m. spalio 4 d. www.delfi.lt
