Nusikaltimus daro ne tik vaikai iš „blogų“ šeimų – daro visi. Tik nepilnamečiai iš socialinės rizikos šeimų dažniau įkliūva ir lengviau pasileidžia kriminalinės „karjeros“ link, nes nėra kam jų grąžinti į doros kelią. Taip LRT.lt sako Vilniaus universiteto Teisės fakulteto kriminologas, Lietuvos teisės instituto vyriausiasis mokslo darbuotojas dr. Gintautas Sakalauskas.
– Nors nepilnamečių padaromų nusikaltimų kiekis smarkiai nedidėja, netgi šiek tiek mažėja, visuomenėje vyrauja nuomonė, kad kuo toliau, tuo labiau jaunimas nusikalsta. Kaip manote, kodėl yra tokia visuomenės nuostata?
– Įdomu, kad taip buvo visais laikais – net ir prieš kelis tūkstančius metų. Suaugusieji galvoja, kad ta jaunoji karta yra blogesnė, turi mažiau vertybių, mažiau jų paiso, daugiau nusikalsta. Ir tai pirmiausia yra universalus dalykas – kad tie vyresnieji iš jaunimo nori daugiau negu reikalauja iš savęs ir galvoja, kad jaunimas yra blogesnis. Ir taip yra visais laikais. Antras dalykas – yra užkoduotas konfliktas tarp vyresnės kartos, kuri nori, kad jaunimas būtų geras, ir jaunų žmonių, kurie turi atrasti savo identitetą, suprasti, ko jie nori, daug eksperimentuodami ir pažeisdami normas. [Iš jaunimo tikimasi], kad jis užaugtų, išlaikytų suaugusiuosius, nedarytų tų pačių klaidų. Nors tas tikėjimasis yra visiškai nepamatuotas. Tai yra dalykai, kuriuos visi nori atrasti, įskaitant ir tą patį normų pažeidimą. Normų pažeidimas tokio amžiaus (tai skelbia ir daug tarptautinių dokumentų) šioje srityje yra įprastas ir normalus. Ir to pažeidimo (aišku, iki tam tikros ribos) kartais ir reikia, kad taisyklės būtų išbandytos ir kad žmonės atrastų save.
– Anksčiau esate sakęs, kad kuo stipriau nepilnamečiai baudžiami, tuo labiau tai skatina tikimybę nusikalsti dar kartą. Kaip atrasti tą aukso viduriuką – kaip stipriai nebaudžiant leisti žmogui išbandyti normas?
– Tai yra sunku. Svarbu žinojimas ir kompetencija – kad ypač tie, kurie dirba su jaunais žmonėmis, augina juos, turi žinoti, kad tam tikras nuo normos nukrypstantis elgesys tame amžiuje yra būdingas. Visuomenė ir tie žmonės, kurie su jais dirba, turi žinoti, kad turi iškęsti tam tikrą nusikalstamo elgesio dozę ir ne iš karto pulti bausti. Baudimas nieko neduoda, nes žmonės jaučiasi nesuprasti – jie nesupranta, kodėl dabar kažkas iš jų kažko reikalauja, nors jiems atrodo, kad jie elgiasi taip, kaip jiems tuo metu patinka. Jie taip bando įsitvirtinti, parodyti draugams kažkokius savo gebėjimus ir panašiai.
Didesnėse šalyse dirbant su jaunais žmonėmis netgi yra teisėjų, prokurorų, kurie išmokyti dirbti su jaunimu. Nes tai nėra tas pats kaip dirbti su suaugusiaisiais. Kai yra to profesionalumo ir žinojimo, ir pusiausvyrą surasti lengviau.
– Bet apskritai nebausti gi neįmanoma?
– Man rodos, kad įmanoma. Svarbu, į ką yra orientuojamasi – ar į tą jauną žmogų ir jo gyvenimo perspektyvą ir per tai žiūrimą į baudimą, ar tiesiog žiūrima, kaip nubausti ir tas baudimas yra savitikslis. Psichoterapeutas Giuteris Funke sako, kad bausmė turi prasmę tik tada (ypač jaunų žmonių atveju), kai atveria perspektyvą. Jeigu mes uždarėme, nubaudėme, suleidome tam tikrą skausmo dozę ir viskas, tada tokia bausmė yra nereikalinga ir pragaištinga. Aišku, tos ribos jauniems žmonėms kartais turi būti parodomos.
– Kaip vertinate dabartinę sistemą Lietuvoje?
– Ji yra drungna. Nei per daug gera, nei per daug bloga. Iš blogų dalykų – socializacijos centrai (buvusios nepilnamečių kolonijos – LRT.lt). Jau prieš 20 metų sakėme ir Lietuvos teisės institute daryta daugybė tyrimų (pavyzdžiui, Šiaulių universiteto), kad tai yra absoliučiai bloga sistema ir ją reikia keisti. Deja, Švietimo ir mokslo ministerija to daryti labai nenorėjo. Tik dabar, kai Jungtinių tautų Kankinimų prevencijos komitetas aiškiai pasakė, kad taip būti negali, kažkas lyg ir vyksta – vieni centrai buvo uždaryti, ribojamas vaikų patekimas ir pan. Tai yra uždarų institucijų sistema, kuri yra absoliučiai nepasiteisinusi, grynai sovietinė. Kai nepilnamečiai nėra sulaukę arba baudžiamosios atsakomybės amžiaus (16 metų, atskirais atvejais – 14 metų – LRT.lt), arba administracinės atsakomybės amžiaus (16 metų – LRT.lt), skiriama minimali priežiūra. Tai yra tam tikrų minimalių priemonių sistema, kurią per Vaiko gerovės komisijas taiko savivaldybės. Jų problema ta, kad nėra pakankamai infrastruktūros – yra savivaldybių, kur daug priemonių, pavyzdžiui, kursų, dienos centrų ir pan., bet yra ir savivaldybių, kuriose nėra nieko. Tas priemonių ir įrankių trūkumas labai jaučiasi: yra nepilnamečių ir paauglių, kurie neturi galimybės įgyti kitokios kompetencijos ir normaliai socializuotis. Tai priklauso nuo valstybės ir savivaldybės – kiek jie tą infrastruktūrą sukuria. Trečia problema susijusi su baudžiamąja atsakomybe. Pagal mūsų Baudžiamąjį kodeksą, tik pirmą kartą padarius nusikalstamą veiką gali būti taikomos auklėjamosios priemonės. Tokios griežtos sistemos, manau, tikrai neturi jokia kita valstybė. Auklėjamosios priemonės šiaip turi būti viso baudimo esmė. Taip pat – įkalinimas dešimčiai metų. Gal kai kam tai, pavyzdžiui, už nužudymą, atrodo nedaug, bet dešimt metų jaunam žmogui yra labai labai ilgas terminas. Ir reta valstybė turi tokį ilgą terminą, pavyzdžiui, net ir už sunkų nusikaltimą, nužudymą Nyderlanduose skiriami vieneri metai, netgi Rusijoje vaikams iki 16 metų skiriami 6 metai (vaikams nuo 16 iki 18 metų – 10 metų). Čia vėl labai svarbu, į ką orientuojamasi – ar į nusikaltimą, kurį nepilnametis padarė ir tada skiriama bausmė, ar žiūrima į to žmogaus gyvenimo perspektyvą. Dauguma šalių pirmiausia žiūri į perspektyvą ir supranta, kad toks ilgas įkalinimas nieko į gerą pusę nepakeis. Dar vienas dalykas, kurį galėčiau paminėti – daliai žmonių, kurie dirba su paaugliais, trūksta žinių ir kompetencijos. Tai tikrai aiškiai matoma. Nors ir specializuojasi, bet pavyzdžiui, prokurorams, teisėjams, ypač – policijai, to žinojimo kartais trūksta.
– Ar nusikaltimus daro tik vaikai iš „blogų“ šeimų? Kiek nepilnamečių nusikalstamumas priklauso nuo to, iš kokios šeimos vaikas yra?
– Daro visi, tai yra įrodyta. Tik tie, kurie yra iš sunkesnių socialinių santykių, dažniau įkliūva. Jie dažniausiai ir slysta kriminalinės „karjeros“ link, nes jų niekas nesustabdo. Nėra tėvų, kurie jais rūpintųsi, mokykla dažniausiai būna juos „nurašiusi“, jie stigmatizuoti tam tikruose miesteliuose ar rajonuose, kur visi žino, kad „tas yra toks ir toks“ ir iš to labai sunku išsikapstyti.
– Ar gali nepilnamečių nusikalstamumas apskritai išnykti?
– Ne, negali išnykti. Kol visuomenėje bus daugiau nei vienas žmogus ir kol bus normos, tol bus ir nusikalstamas elgesys. Tai yra neišvengiamas dalykas.
– Kada Lietuvai buvo blogiausi laikai, kalbant apie nepilnamečių nusikalstamumą?
– Yra du lygmenys – realus nusikalstamumas ir registruotas. Realus keičiasi nedaug, o registruotas šiek tiek mažėja ir jeigu pažiūrėtume į sunkiausių nusikaltimų, nužudymų skaičių, tai jų maždaug pastaruosius 10 metų irgi šiek tiek mažėja.
Skirtumų pačiame elgesyje nėra labai daug, bet labai blogi laikai buvo baudžiamosios atsakomybės srityje iki naujojo kodekso įsigaliojimo, t.y. maždaug nuo 1994 iki 2003 metų, kai sovietinė sistema buvo sugriauta. Pavyzdžiui, kadangi neatitiko teisinės valstybės principo, buvo panaikintos tokios nepilnamečių reikalų komisijos, kurios perimdavo daug bylų. Teismai nelabai žinodavo, kaip taikyti tas auklėjamąsias priemones, be to, buvo labai sugriežtintos visos jų taikymo sąlygos ir maždaug nuo 1994-ųjų iki 2003-ųjų nepilnamečiams buvo dvi galimybės – arba realus įkalinimas, arba įkalinimo vykdymo atidėjimas. Ir tada įkalinimo įstaigoje Kaune (dabar – Kauno nepilnamečių pataisos namuose) buvo beveik 500 nepilnamečių. Dabar yra apie 50 (spalio 18 dienos duomenimis, pataisos namuose – 62, tardymo izoliatoriuje – 47 – LRT.lt). Dešimt kartų mažiau su faktiškai labai panašia nusikalstamumo struktūra. Nusikaltimų šiek tiek sumažėjo, bet dešimčia kartų tikrai niekas nepasikeitė.
Tai yra pavyzdys, kai buvo griežtai baudžiama, nes nebuvo normalios ir logiškos sistemos, ir tokių tyrimų nėra, bet aš spėju, kad ypač iš tų, kurie buvo įkalinti tada, tikrai nieko gero neišėjo ir greičiausiai jie tame įkalinimo įstaigų rate ir sukasi. Esu atradęs bent porą pavyzdžių asmenų, kurie dabar žinomi viename ar kitame mieste kaip užkietėję nusikaltėliai ir galima atsekti, kad tada jie tikrai buvo įkalinti už smulkius, banalius nusikaltimus, nes nebuvo kitokių priemonių.
– Ar nepilnamečių nusikalstamumas Lietuvoje kažkuo skiriasi nuo nusikalstamumo Vakaruose?
– Tarp nepilnamečių yra santykinai daug smurto (čia yra visos visuomenės problema, mes Lietuvos visuomenėje apskritai turime daug smurto), tarkime, nužudymų yra daug – kas mėnesį nepilnamečių nužudomas vienas žmogus. Vakaruose tiek nėra. Bet būtų klaidinga nepilnamečiais piktintis ir juos kaltinti nematant, kad visa visuomenė yra tokia. Pas mus visur yra daug patyčių, daug smurto ir vaikai elgiasi taip pat – nėra sąlygų, kad jie būtų kitokie.
– Jeigu nepilnametis Lietuvoje nusikalto, ar tai reiškia, kad jam – tiesus kelias į nusikaltėlio gyvenimą?
– Nebūtinai. Labai priklauso, kokį nusikaltimą jis padarė. Jeigu jis nesunkus ar apysunkis ir padarytas pirmą kartą, yra galimybių paskirti auklėjamąsias priemones. Jeigu nėra sulaukęs baudžiamosios atsakomybės amžiaus (14 arba 16 metų), yra taikomos minimalios ar vidutinės (socializacijos centrai) priemonės. Labai priklauso ir nuo to, iš kokių šeimų yra vaikai. Aišku, turtingesnės ar labiau besirūpinančios šeimos samdo advokatą, žino, kam paskambinti, remia vaiką, bando atlyginti žalą ir pan. Tai šansų tokioje šeimoje augančiam vaikui patekti į įkalinimo įstaigą yra daug mažiau nei atitinkamoje situacijoje vaikui, kurio tėvai nesirūpina, galbūt vieno iš tėvų nėra fiziškai ar psichologiškai, advokato neturi arba turi valstybės apmokamą, kuris rūpinasi ar nesirūpina – tai jo sąžinės reikalas. Dažniausiai tokiu atveju ir pati struktūra, prokuratūra, teismas žiūri daug griežčiau. Tada yra daugiau šansų būti nubaustam griežtai ir atsiranda didesnė kriminalinės „karjeros“ rizika.
Dėmesio!Visą parą veikia Kovos su prekyba žmonėmis ir išnaudojimu centro SOS numeris +370 679 61617, skirtas konsultuoti, patarti ir informuoti nukentėjusius nuo įvairių prekybos žmonėmis formų, prostitucijos, seksualinės prievartos, pabėgusius nepilnamečius.
Šiuo numeriu skambinti kviečiami ir šeimų nariai, bet kokių tarnybų atstovai, įtariantis apie galimą išnaudojimo, smurto ar apgavystės atveją.Kovos su prekyba žmonėmis centro specialistų komanda – socialinė darbuotoja, psichologė ir teisininkas – pasiruošę padėti tiek Lietuvoje, tiek už jos ribų.
Autorius: Ineta Nedveckė
Publikuota: 2018m. spalio 19d., https://www.15min.lt/gyvenimas/naujiena/seima/nepilnameciu-nusikaltimai-kaip-is-tiesu-yra-su-vaikais-is-geru-seimu-1026-1047226
